Timo W2S (Flickr) nuotrauka

Šiandien perskaičiau, kad Google ištesėjo duotą žodį ir nukreipė google.cn paieškos sistemą į necenzūruojamą google.com.tw. Kinijos valdžia ilgai atsikalbinėjo dėl cenzūros reikalavimų šioje šalyje veikiančioms interneto paslaugų bendrovėms, taigi galiausiai dėl nieko nesusitarta. Nuo šiol naudojimasis Kinijoje Google paieška tikriausiai bus laikomas disidentavimu.

Kiek anksčiau perskaičiau, kad ES, Lietuvos Seimui pakoregavus planuotą nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymą, daugiau pretenzijų nebeturi. Gal tas įstatymas visų ir netenkina, bet šiuo atveju bent jau kompromisas šioks toks pasiektas.

O dabar štai skaitau, kaip ES šalių užsienio ministrai susitikime Briuselyje ketina griežtai pasmerkti Irano valdžią, kuri agresyviai blokuoja Eutelsat palydovus, transliuojančius BBC World Service ir Deutsche Welle programas persų kalba. Bandymai kreiptis per tarptautinę transliuotojų organizaciją ITU turėjo tiek pat naudos, kaip Tarptautinės atominės agentūros protestai dėl ginklams tinkamo urano sodrinimo.

Skaitau ir galvoju – keista, kad XXI amžiuje taip dažnai tenka susidurti su cenzūra. Tikriausiai esu išlepintas spaudos, žodžio, tikėjimo ir kitų laisvių, garantuotų Lietuvos ir ES gyventojams, kad net sunkiai suvokiu, kodėl didelė dalis kinų noriai cenzūruoja iš atminties tankus sostinės aikštėje (ir palaiko vyriausybės pastangas), smerkia tai viešai prisimenančius disidentus. Paslaptis ir tai, kaip jaučiasi Irano gyventojas, kuris vietoje BBC bangos radijo imtuve randa šnypštimo garsą. Nors ne – pastarąjį dalyką dar įsivaizduoju, nes mūsų VEFas Vilniuje labai sunkiai pasiekdavo „Amerikos balsą“ ar Vatikano radiją. Kaime štai – kitas reikalas. Slopintuvai nesiekdavo, tad dėdė, pamenu, nuolat klausydavo uždraustų radijo stočių.

Bet jei pažiūrėsime plačiau, tai rasime, kad kiekviena šalis, valdžia ir santvarka turi sąrašą pavojingų dalykų, apie kuriuos rašyti nevalia. Tikriausiai nėra pasaulyje šalies be cenzūros, tegu ir po informacijos paskelbimo. Daugelis dalykų, išvardinamų tarp draudžiamos skelbti informacijos, yra tarsi savaime suprantami: karo ar tautinės nesantaikos kurstymas, valstybės paslaptys, ginklų ar sprogmenų gamybos instrukcijos, kai kurių žalojančių sveikatą ar visuomenės elgesį dalykų reklama. Karščiausia čia ne ta labiausiai uždrausta, o pilkoji zona šalia, su kuria susiduria, tarkime, žurnalistai, tirdami valstybės pareigūnų veiksmus. Jei tik jie bent kiek susiję su šalies saugumu ar gynyba, duomenis surinkti tampa itin sudėtinga, nes paslapties šydu lengva uždengti ir būtinuosius, ir ne tokius būtinus duomenis.

Beje, valstybės paslaptimi Lietuvoje gali tapti ir patys politikai. Seime ketinama vėl svarstyti žiniasklaidos įstatymų pataisas, tarp pasiūlymų kurioms yra ir valstybės tarnų privatumo apsauga, atitversianti juos nuo žurnalistų dėmesio. Žinoma, tik tais atvejais, kai politikas to nepageidauja.

Taigi, nors stebiuosi kinais ar Irano gyventojais, tikriausiai turiu stebėtis ir savimi, dažnai pernelyg atsainiai žiūrinčiu į nuolatines pastangas riboti informaciją. Mūsų „iranai“ mažesni ir ne tokie grėsmingi, bet mes jų turime ir tikriausiai visada turėsime.

Lietuvos vardui šiemet – tūkstantis. Tiek ir dar daugiau kartų jos vardas skambėjo tarptautinėje žiniasklaidoje. Tikslas pasiektas: valstybei reklamos padaryta apsčiai. O kokia kaina? Finansiškai – kone už dyką (ir gerai, krizės metu reik ieškoti kūrybiškesnių sprendimų, taupyti biudžeto lėšas), o realiai sumokėjome šalies prestižu. Ar ne per brangiai kainavo gauta (anti)reklama? Daugiau…

Ką mes žinome apie pabėgėlius Rukloje? Prisiminkime per karą ir sovietmečio bėgusius į Vakarus lietuvius.

Šį antradienį (rugpjūčio 25 d.) 10.10 val. Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“ diskutuosime apie į Lietuvą atvykstančius pabėgėlius ir jų gyvenimo bei veiklos mūsų šalyje atspindį žiniasklaidos priemonėse.

Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje privalo vadovautis humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia nuomonių įvairovę, padeda plėtoti visuomenės atvirumą. Tačiau nepaisant šio įpareigojimo vis dažniau diskutuojama apie toleranciją ir jos ribas įvairioms mažumoms. Ypač kai kalbama apie tokių mažumų teisę viešai reikšti savo mintis.

Lietuvos žiniasklaidoje po šalies įstojimo į Europos Sąjungą ne kartą buvo minima, kad mūsų šalį gali užlūsti pabėgėliai ar ekonominiai migrantai iš trečiojo pasaulio šalių. Kol kas taip neatsitiko, tačiau mūsų šalyje gyvenantys ir pabėgėlio statusą turintys žmonės vistike savo gyvenimo būdu, problemomis neretai pakliūna š viešą ardvę. Įvairiuose komentaruose galima ratsi ir tokisu žmonės užjaučiančių ir juos smerkiančių komentarų. Vieni supranta jų šalies ir gyvenimo tragediją, kiti net smerkia pabėgėlius.

Tačiau ar mūsų visuomenę ir žiniasklaidą, kurios dažnai nekantriai reikalauja aiškių atsakymų ir rezultatų, gali tenkinti siūlymas būti toleraniškais? Juk žodis “tolerancija” kilęs iš lotyniško „tolerantia“, reiškiančio kantrybę. Koks yra pabėgėlių atspindys Lietuvos žiniasklaidoje? Ar informacija ir komentarai linkę skatinti toleranciją tokiems žmonėms ir kantriai su jais gyventi, ar labiau formuoti stereotipus ir klijuoti klišes?

Diskusijoje dalyvauja Tolerantiškojo jaunimo asociacijos valdybos pirmininkas Artūras Rudomanskis, žurnalistas Arkadijus Vinokuras, Lietuvos vartotojų instituto direktorė Zita Čeponytė.

Laidą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Šiandien gavau kolegos Gedo Soročkos laišką apie vakarykštę jo deportaciją iš Azerbaidžano. Mane šokiravo ne tik pats faktas, bet ir aplinkybės, kurioms tai buvo padaryta.

Mūsų kolegos žurnalistai nėra politikai. Todėl vizitai į kitas šalis, kuriose siekiama pabendrauti su kolegomis, niekaip nesusiję su politiniais konfliktais ar jų eskalavimais. Ir tai tikrai nereiškia, kad žurnalistai atstovauja valstybės kokią nors politinę poziciją.

Nors Gedas Soročka nėra LŽS narys, visgi atsižvelgdamas į šią situaciją šiandien faksu kaip LŽS pirmininkas jau kreipiausi į Lietuvos Užsienio reikalų ministeriją, kad būtų gauta detali informacija iš Azerbaidžano valdžios institucijų paaiškinanti situaciją ir pateikianti įvertinimus tų pareigūnų veiksmų, kurie priėmė sprendimą deportuoti G. Soročką.

Beje, gegužės mėnesį Armėnijoje lankėsi žurnalistų delegacija, kurioje buvo ir LŽS nariai. Todėl gali būti, jog jiems taip pat gali ateityje tekti susidurti su žmogaus ir žurnalisto teisių pažeidimais Azerbaidžane. Lietuvos Respublika ir valdžios institucijos pagal Konstituciją privalo ginti savo piliečius ir jų teises. Todėl belieka laukti Lietuvos URM pajėgumų išbandymo – apgins ar ne savo pilietį. O gal viską nulems tik noras prekiauti ir kurti vien ekonominius santykius? Tuomet galima tarti sudie “žmogaus teisėms” ir valstybės pagarbai savo piliečiui.

Daugiau…