Jis nebūtinai uždirba 100% – ne kiekvienas yra patenkintas uždarbiu, tačiau kokia ta alga bebūtų, vidutiniškai Europos Sąjungos šalyse moteris vis tiek uždirbs 18% mažiau. Ir tai tik viena vyrų ir moterų darbo teisių lygybės problemų. Neretai vengiama moteris priimti į tam tikras „kritiškai svarbias“ įmonei ar atsakingas pareigas, ypač jei vadovai mano, kad yra reali „jaunos mamos“ grėsmė: investuosi dabar į specialistės apmokymą ir kvalifikacijos kėlimą, o ji ims ir išeis motinystės atostogų – grįžus teks viską kartoti iš naujo. Pinigų švaistymas, ar ne?

O kur dar viršvalandžiai, su kuriais, žinoma, neoficialiais, daug mieliau sutinka jauni, nevedę vyrai? Neapmokamas darbas – didelis neprižiūrimas verslo „šešėlis“, kuriuo, tačiau, nevengia pasinaudoti net santykinai respektabilios įmonės. Juk mūsų darbo produktyvumas vis dar yra mažesnis už Europos vidurkį? Tai ar ne natūralu, kad reikia dirbti daugiau? Taip pasiūlymus panaktinėti darbe argumentuojanti valdžia apie atlygio skirtumus pamiršta, bet mes jau esame pripratę prie selektyvaus darbdavių užmaršumo…

Moterų ir vyrų uždarbio lygybės neskatina ir atkakliai skatinamas uždarbio sumos konfidencialumas. Mažiausiai dviejose įmonėse, kuriose teko dirbti, pasirašiau darbo sutartį, kurios vienas punktų buvo „Uždarbio suma yra konfidenciali“. Paslaptis išlaikoma ne tik „išorėje“, bet ir įmonės viduje – atvirai apie algą kalbėti nepadoru. Gal tas konfidencialumas apsaugo nuo nuolatinio savo pastangų ir atlygio už jas lyginimo su analogiškais kolegų skaičiais (su visomis tokiai nedėkingai temai būdingomis paskemėmis), tačiau jis yra puiki priedanga ir vyrų bei moterų atlyginimų nelygybei.

Ar susidūrėte tiesiogiai su uždarbio nelygybės problema? Iš savo patirties negaliu semti, nes dažniausiai dirbau „vienetinį“ darbą – t.y. neturėjau tokias pačias pareigas užimančių kolegių ar kolegų, su kuriais (nepaisant draudimų) galėčiau palyginti savo algą. Galiu tik pasakyti, kad maždaug trečdalį karjeros dirbau tiesiogiai ar netiesiogiai vadovaujamas moterų, ir paliudyti, jog kitas stereotipas – apie neva menkesnius moterų sugebėjimus vadovauti kolektyvui – yra iš piršto laužtas. Aš tai žinau, jūs tai žinote, bet „seksistinių stereotipų gajumas“ yra prioritetinė lyčių lygybės sritis bent penktadaliui europiečių ir maždaug 11% Eurobarometro apklaustų lietuvių (žr. tyrimo dokumentus prie pirmosios nuorodos). Apskritai su teiginiu „Verslo bendruomenėje dominuoja vyrai, kurie nepakankamai pasitiki moterimis“ sutinka beveik trys ketvirčiai ES gyventojų – tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje.

Taigi nors šiandien viešai apie „moterį prie puodų“ kaip apie idealą kalbama gerokai rečiau, realios nelygybės tarp lyčių likę daug. Ir dėl to kovo 8-oji man tebeatrodo svarbi data (na, gerai – tikriausiai atspėjote, kad iki to prisikasiu kurioje nors rašinio vietoje). Ji turi politinių ir ideologinių asociacijų, kurios nepatinka dešiniųjų pažiūrų žmonėms, tačiau kartu ji žymi ilgą ir sudėtingą lyčių lygybės siekio istoriją: nuo teisės balsuoti, teisės mokytis ir studijuoti aukštosiose mokyklose, teisės užimti pareigas valstybės institucijose iki šiandien, kai turime moterį-prezidentę, kurios, beje požiūris į kovo 8-ąją kaip šventę neoficialiai yra „daugiau nei skeptiškas“.

Jei negerai yra šiandien sveikinti, tai galiu nesveikinti – galiu palaukti, kol „ir jis, ir ji uždirbs po lygiai“, po lygiai dalinsis vargus ir džiaugsmus, pramogas ir pareigas. Šis dalykas nesusijęs su konkrečia data ir iš esmės yra ilgas procesas, bet džiaugčiausi radęs kurių nors metų kalendoriuje jo pabaigos dieną, tegu ir ne kovo mėnesį…

Šiandien gavau kolegos Gedo Soročkos laišką apie vakarykštę jo deportaciją iš Azerbaidžano. Mane šokiravo ne tik pats faktas, bet ir aplinkybės, kurioms tai buvo padaryta.

Mūsų kolegos žurnalistai nėra politikai. Todėl vizitai į kitas šalis, kuriose siekiama pabendrauti su kolegomis, niekaip nesusiję su politiniais konfliktais ar jų eskalavimais. Ir tai tikrai nereiškia, kad žurnalistai atstovauja valstybės kokią nors politinę poziciją.

Nors Gedas Soročka nėra LŽS narys, visgi atsižvelgdamas į šią situaciją šiandien faksu kaip LŽS pirmininkas jau kreipiausi į Lietuvos Užsienio reikalų ministeriją, kad būtų gauta detali informacija iš Azerbaidžano valdžios institucijų paaiškinanti situaciją ir pateikianti įvertinimus tų pareigūnų veiksmų, kurie priėmė sprendimą deportuoti G. Soročką.

Beje, gegužės mėnesį Armėnijoje lankėsi žurnalistų delegacija, kurioje buvo ir LŽS nariai. Todėl gali būti, jog jiems taip pat gali ateityje tekti susidurti su žmogaus ir žurnalisto teisių pažeidimais Azerbaidžane. Lietuvos Respublika ir valdžios institucijos pagal Konstituciją privalo ginti savo piliečius ir jų teises. Todėl belieka laukti Lietuvos URM pajėgumų išbandymo – apgins ar ne savo pilietį. O gal viską nulems tik noras prekiauti ir kurti vien ekonominius santykius? Tuomet galima tarti sudie “žmogaus teisėms” ir valstybės pagarbai savo piliečiui.