Vyrai ir moterys. Skirtingi ir lygūs?

Šiandien antra diena sėdžiu seminare, skirtame daugialypei diskriminacijai. Ir bandau įsikirsti į diskriminacijos (moterų ir vyrų) apraiškas, jų priežastis ir pasekmes.

Kol kas matau faktus – esame skirtingi. Mus skirtingai vertina net ir reklamos užsakovai (prekių gamintojai ir paslaugų teikėjai). Dauguma jų remiasi įvairiais tyrimais apie moterų ir vyrų skirtumus. Nagrinėjame net žmonijos istoriją. Jau suprantu žmonijos raidos etapus, kai moterys buvo vyrų dėmesio objektais, o pačios moterys neva niekada nebuvo subjektais.

Ir vis tiek nesuprantu daugelio vadinamų diskriminacijos elementų. Nes mūsų skirtumai niekada negali mūsų paversti vienodais. O apie lygias galimybes seniai kalbėti nėra ką labai daug. Kiekvienas turime jų daug ir mažai.

O dabar diskusijai noriu pateikti keletą teiginių. Juos radau šiandien ant savo stalo skaitydamas užrašus ant penkių atvirukų, kurie išleisti vykdant Europos Sąjungos remiamą projektą “Novatoriškas socialinių partnerių švietimo strategijos, siekiant įgyvendinti praktinį lygių galimybių principą”.

Pagalvokime, ar tuose užrašuose/pamokymuose, skirtuose vyrus ir moteris išmokyti kai kurių “naudingų” dalykų, nėra diskriminacijos?

Teiginiai ir mokymai vyrams:
Vyrai taip pat gali ir turi teisę bei pareigą prižiūrėti vaikus.
Vyrai gali ir taip pat turi atlikti buities darbus.
Vyrai gali ir turi pareigą kovoti su tarša.

Teiginiai ir patarimai moterims:
Moterų darbas turi būti įvertintas taip kaip ir vyrų.
Moterys taip pat turi konstitucinę teisę gyventi be prievartos ir smurto.

O dabar pabandysiu pateikti savo versiją lygių galimybių ir teisių bei pareigų:
Vyrai ir moterys turi teisę bei pareigą prižiūrėti vaikus.
Vyrai ir moterys gali ir taip pat turi atlikti buities darbus.
Vyrai ir moterys gali ir turi pareigą kovoti su tarša.
Moterų ir vyrų darbas turi būti įvertintas vienodai, jei dirba vienodai.
Moterys ir vyrai turi konstitucinę teisę gyventi be prievartos ir smurto.

Šiandien gavau kolegos Gedo Soročkos laišką apie vakarykštę jo deportaciją iš Azerbaidžano. Mane šokiravo ne tik pats faktas, bet ir aplinkybės, kurioms tai buvo padaryta.

Mūsų kolegos žurnalistai nėra politikai. Todėl vizitai į kitas šalis, kuriose siekiama pabendrauti su kolegomis, niekaip nesusiję su politiniais konfliktais ar jų eskalavimais. Ir tai tikrai nereiškia, kad žurnalistai atstovauja valstybės kokią nors politinę poziciją.

Nors Gedas Soročka nėra LŽS narys, visgi atsižvelgdamas į šią situaciją šiandien faksu kaip LŽS pirmininkas jau kreipiausi į Lietuvos Užsienio reikalų ministeriją, kad būtų gauta detali informacija iš Azerbaidžano valdžios institucijų paaiškinanti situaciją ir pateikianti įvertinimus tų pareigūnų veiksmų, kurie priėmė sprendimą deportuoti G. Soročką.

Beje, gegužės mėnesį Armėnijoje lankėsi žurnalistų delegacija, kurioje buvo ir LŽS nariai. Todėl gali būti, jog jiems taip pat gali ateityje tekti susidurti su žmogaus ir žurnalisto teisių pažeidimais Azerbaidžane. Lietuvos Respublika ir valdžios institucijos pagal Konstituciją privalo ginti savo piliečius ir jų teises. Todėl belieka laukti Lietuvos URM pajėgumų išbandymo – apgins ar ne savo pilietį. O gal viską nulems tik noras prekiauti ir kurti vien ekonominius santykius? Tuomet galima tarti sudie “žmogaus teisėms” ir valstybės pagarbai savo piliečiui.

ES Parlamentas nebe pirmą kartą bando apginti žmogaus teisę į informaciją (internetą), kurią įrašų industrija jau yra apribojusi Švedijoje ir (beveik) Prancūzijoje. Europarlamento išvada nedviprasmiška – žmogus be teismo pripažintų įrodymų negali būti atjungtas nuo interneto, išskyrus atvejus, keliančius grėsmę nacionaliniam valstybių saugumui. Beskaitydamas tai, prisiminiau artėjančius europarlamento rinkimus ir susimąsčiau – ką aš rinksiu, jei nežinau man pačios svarbiausios kandidatų pozicijos šiuo klausimu? Užrašų kiekis ant šaldytos vištos man atrodo juokas, palyginus su persekiojimo internete problema. Nebalsuoti išvis?