Šio blogo pavadinimas gali truputį klaidinti, nes apie žmogaus teisių filosofiją galima gana lengvai surasti kur kas solidesnių šaltinių negu mano nuomonė. Norėčiau padiskutuoti apie konservatorių partijos atstovo seime A.Vidžiūno komentarą, paskiriant naująją vaikų teisių apsaugos kontrolierę Editą Žiobienę: „Mes, frakcijos vardu, norime palinkėti, kad kandidatei pavyktų atsispirti (prašom atleisti!) kairuoliškai ir karingai žmogaus teisių gynimo filosofijai, kuri kartais mėgina sklisti Lietuvoje, nes mūsų įsitikinimu autentiškoje kultūros tėkmėje tradicijos tikrai nėra ta aplinka, kur nebūtų galimybės skleistis žmogaus teisėms bei laisvėms, orumui ir panašiai“.

Visų pirma, kiek žinau ir ką patvirtina vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas, minėtasis pareigūno tikslas yra: „gerinti vaiko teisinę apsaugą, ginti vaiko teises ir jo teisėtus interesus, užtikrinti tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose nustatytų vaiko teisių ir jo teisėtų interesų įgyvendinimą, atlikti vaiko teisių užtikrinimo ir apsaugos priežiūrą bei kontrolę Lietuvoje.“  Kaip šiuos tikslus galima vykdyti kairuoliškai ar dešiniuoliškai, atvirai sakant, nelabai įsivaizduoju.  Kas dėl karingumo, tai ar ne dėl pernelyg „nekaringos“ veiklos ir buvo atleista buvusi komisarė? Pagaliau žiniasklaidoje ir seime pradėjus diskutuoti apie patyčias mokyklose, apie smurtą šeimose ir panašias mūsų visuomenės „tradicines“ problemas, minėtasis raginimas atsispirti karingumui skamba, net nebe juokingai, o labiau kaip pamėgtas politikų triukas, asmenis, iškėlusius vienokias ar kitokias visuomenines problemas, kaltinti tyčiniu valstybės įvaizdžio žlugdymu su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Kito pasisakiusio politiko Juliaus Veselkos patarimas skamba tiesiogiai šauniai: „kad šiais laikais ginti vaikų teises labai svarbu, bet esą auklėjant diržas kai kuriais atvejais praverčia.“ ir matyt puikiai derinasi  su tradicijomis, kurios netrukdo skleistis žmogaus teisėms. Ypač „komiškai“ tokį pasakymą galima vertinti viešosiose erdvėse platinamos socialinės reklamos, skatinančios nesmurtauti prieš vaikus fone. Manyčiau, kad jeigu kas nors vis dar transliuoja seimo posėdžius tai ryšium su tokia retorika, būtų galima jiems pritaikyti „nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą.“

Na bet nebūkime naivūs, greičiausiai šie mūsų seimo narių pamokymai, kad ir adresuoti naujajai kontrolierei, turėjo skambėt greičiau kaip komentaras svarbiausioms Lietuvos problemoms ir aktualijoms – nepilnamečių apsaugos įstatymui ir būsimoms seksualinių mažumų eitynėms.  Ir net gi šitame kontekste žmogaus teisės vis dėlto išlieka universalios, o ne kairuoliškos ir jeigu sprendžiant pagal seimo pirmininko jų vertinimą mūsų šalyje – „Lietuva yra tolerantiška kaip Skandinavija“, A.Vidžiūnui tikrai nereikia bijoti kažkokio karingo jų gynimo. Va tik įdomu ar pvz., autentiškai Baltarusijos kultūros tėkmėj karingas ir kairuoliškas žmogaus teisių gynimas taip pat trukdytų ar ne?

Skaityti daugiau...

Timo W2S (Flickr) nuotrauka

Šiandien perskaičiau, kad Google ištesėjo duotą žodį ir nukreipė google.cn paieškos sistemą į necenzūruojamą google.com.tw. Kinijos valdžia ilgai atsikalbinėjo dėl cenzūros reikalavimų šioje šalyje veikiančioms interneto paslaugų bendrovėms, taigi galiausiai dėl nieko nesusitarta. Nuo šiol naudojimasis Kinijoje Google paieška tikriausiai bus laikomas disidentavimu.

Kiek anksčiau perskaičiau, kad ES, Lietuvos Seimui pakoregavus planuotą nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymą, daugiau pretenzijų nebeturi. Gal tas įstatymas visų ir netenkina, bet šiuo atveju bent jau kompromisas šioks toks pasiektas.

O dabar štai skaitau, kaip ES šalių užsienio ministrai susitikime Briuselyje ketina griežtai pasmerkti Irano valdžią, kuri agresyviai blokuoja Eutelsat palydovus, transliuojančius BBC World Service ir Deutsche Welle programas persų kalba. Bandymai kreiptis per tarptautinę transliuotojų organizaciją ITU turėjo tiek pat naudos, kaip Tarptautinės atominės agentūros protestai dėl ginklams tinkamo urano sodrinimo.

Skaitau ir galvoju – keista, kad XXI amžiuje taip dažnai tenka susidurti su cenzūra. Tikriausiai esu išlepintas spaudos, žodžio, tikėjimo ir kitų laisvių, garantuotų Lietuvos ir ES gyventojams, kad net sunkiai suvokiu, kodėl didelė dalis kinų noriai cenzūruoja iš atminties tankus sostinės aikštėje (ir palaiko vyriausybės pastangas), smerkia tai viešai prisimenančius disidentus. Paslaptis ir tai, kaip jaučiasi Irano gyventojas, kuris vietoje BBC bangos radijo imtuve randa šnypštimo garsą. Nors ne – pastarąjį dalyką dar įsivaizduoju, nes mūsų VEFas Vilniuje labai sunkiai pasiekdavo „Amerikos balsą“ ar Vatikano radiją. Kaime štai – kitas reikalas. Slopintuvai nesiekdavo, tad dėdė, pamenu, nuolat klausydavo uždraustų radijo stočių.

Bet jei pažiūrėsime plačiau, tai rasime, kad kiekviena šalis, valdžia ir santvarka turi sąrašą pavojingų dalykų, apie kuriuos rašyti nevalia. Tikriausiai nėra pasaulyje šalies be cenzūros, tegu ir po informacijos paskelbimo. Daugelis dalykų, išvardinamų tarp draudžiamos skelbti informacijos, yra tarsi savaime suprantami: karo ar tautinės nesantaikos kurstymas, valstybės paslaptys, ginklų ar sprogmenų gamybos instrukcijos, kai kurių žalojančių sveikatą ar visuomenės elgesį dalykų reklama. Karščiausia čia ne ta labiausiai uždrausta, o pilkoji zona šalia, su kuria susiduria, tarkime, žurnalistai, tirdami valstybės pareigūnų veiksmus. Jei tik jie bent kiek susiję su šalies saugumu ar gynyba, duomenis surinkti tampa itin sudėtinga, nes paslapties šydu lengva uždengti ir būtinuosius, ir ne tokius būtinus duomenis.

Beje, valstybės paslaptimi Lietuvoje gali tapti ir patys politikai. Seime ketinama vėl svarstyti žiniasklaidos įstatymų pataisas, tarp pasiūlymų kurioms yra ir valstybės tarnų privatumo apsauga, atitversianti juos nuo žurnalistų dėmesio. Žinoma, tik tais atvejais, kai politikas to nepageidauja.

Taigi, nors stebiuosi kinais ar Irano gyventojais, tikriausiai turiu stebėtis ir savimi, dažnai pernelyg atsainiai žiūrinčiu į nuolatines pastangas riboti informaciją. Mūsų „iranai“ mažesni ir ne tokie grėsmingi, bet mes jų turime ir tikriausiai visada turėsime.