Nepriklausomybės 20-mečio proga Delfi.lt portale pasirodė interviu su britų akademiku, žurnalo The Economist publicistu Edwardu Lucasu. Šis autorius yra menko Vakarų Europos politologų, palankiai vertinančių Lietuvos bei visos Rytų Europos laisvės siekius ir oponuojančius Rusijos imperialistinei politikai, ratelio atstovas.

Abiejų Tautų Respublikos Herbas

Interviu pabaigoje žurnalistas paklausė pašnekovo apie strateginės mūsų kaimynų (Lenkijos – Lietuvos) partnerystės perspektyvas, iki šiol temdomas dirbtinai eskaluojamo konflikto dėl lenkiškos kilmės asmenvardžių ir vietovardžių rašybos.

Lucas pateikė tragikomišką pavyzdį iš savo asmeninės patirties – pažįstamų paklaustas, kodėl tarp Lenkijos ir Lietuvos tebevyrauja politinė įtampa bei nepasitikėjimas, jis atsakė, jog dabar tai lemia w raidė lietuviškuose pasuose, šiems sukeldamas didelę nuostabą. Nuostabą mūsiškių iniciatyvos uždrausti „lenkiškas“ raides bei vietovardžius kelia, ko gero, ir nevienam politiškai mąstančiam mūsų tautiečiui.

Gana keistai atrodo susijaudinusių lietuvybės sergėtojų noras neleisti lenkams jų daugumos gyvenamuose regionuose gatvių bei vietovardžių pavadinimų šalia valstybinės lietuvių kalbos rašyti kartu ir lenkiško atitikmens. Tuo tarpu, kai Punsko regione (labiausiai lietuvių apgyvendintoje Lenkijos dalyje) analogiškas prašymas dėl lietuviškų pavadinimų lenkų valdžios jau yra vykdomas.

Ne mažiau trikdantis grasinimas uždrausti ar neįteisinti neva „lenkiškų“ raidžių yra akivaizdi nenuoseklios pozicijos išraiška. Tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę moderniąją lotynų abėcėlę, o ne sugalvoję savas. W ar x nėra „lenkiškos“ ar „angliškos“ raidės. Taip pat, neretai „lietuviškomis“ neva vadinamos č, š ar ž, iš tiesų, yra sukurtos ne lietuvių, bet perimtos iš čekų alfabeto – Rytų Europos slavų kalbos, beje, labai artimos lenkams. Ironiška, tačiau raides ą ir ę kaip tik ir esame perėmę iš lenkų, nuo kurių įtakos dabar neva bandome saugoti lietuvių kalbos savitumą. Taigi retorika, jog lenkai kėsinasi į nacionalinį identitetą, akivaizdu, nėra teisinga.

“Vėtros” legionierius rungtynes su “Fulham” Anglijoje stebėjo už grotų – štai tokia tragikomiška situacija atsitiko vienam sostinės komandos legionieriui iš Estijos. Įgijo jaunuolis tam tikros patirties, dargi praplėtė „Vėtros“ gerbėjų ratą, o kadangi rungtynės praktiškai nieko nebelėmė, tai ir sportinių pasekmių įvykis neturėjo. Tiesa, gal ir galėjo sostinės komanda kreiptis į ambasadą (neaišku kieno, žmogus gi be pilietybės) ir jei „Vėtra“ turėtų, kiek svarbesnį statusą tarptautinėje arenoje būtų kilęs didesnis skandalas, tačiau ką gali klubas, jei tarpvalstybiniu mastu ši situacija, jau kurį laiką yra užšaldyta.

Nuo tada, kai žodis apie vieningą Europą pradėjo virsti kūnu, jau praėjo daugiau nei pusė amžiaus. Paskutinė eurointegracijos banga Europos Sąjungą pavertė didžiuliu 27 valstybių bloku ir įtvirtino ES, kaip reikšmingą žaidėją pasaulio arenoje. Tačiau ar tikrai? Simptomiškas valstybių narių nesusikalbėjimas ir vidinis pakrikimas ES, rodo priešingas tendencijas…