Artūras Paulauskas važinėja po Lietuvą rinkdamas parašus peticijoje dėl referendumo, kuriuo siekiama suteikti “tautai” teisę paleisti Parlamentą. Žodis įdėtas į kabutes paprasčiausiai dėl to, kad tereikės nuomonę išreikšti mažai daliai rinkėjų ir bus organizuojami nauji rinkimai. Sakysit, 300 tūkstančių yra nemažai. Kad skaičiai nesusuktų galvos (atlikau šiek tiek matematinių veiksmų), parašysiu populiariai: pagal naująją tvarką tereikėtų teigiamai pasisakyti Socialdemokratų, Tvarkos ir teisingumo bei “Fronto” partijų palaikytojams ir sudarytajai daugumai tektų baigti pradėtus darbus(naudoti 2008 m. rinkimų rezultatai). Kitaip tariant, užtenka, kad vos kelios partijos, negavusios daugumos, suorganizuotų referendumą ir turėtų šansą bandyti antrą kartą. Ir nesvarbu, kad už daugumą balsavo kad ir du milijonai gyventojų – mažiau nei šeštadalis tokios sumos gali nuspręsti už juos.

Prieš kurį laiką buvęs Socialinės apsaugos ir darbo ministras R.J. Dagys teigė, kad jo vadovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerija imasi priemonių, kad jau galbūt mažiau kaip po 40 metų Lietuvoje gyventojų padaugės stulbinančiais beveik 19 procentų. Nuo dabar gyvenančių trijų su trečdaliu mūsų padaugės iki sveikų 4 milijonų. Pavartojau epitetą „stulbinančių“ todėl, kad paskutinius dvidešimt metų gyventojų skaičius mažėjo. Ir ne trupučiu, o pakankamai sparčiai – jau netekome 10 procentų gyventojų. Per 2007 metus gyventojų skaičius dėl įvairių priežasčių sumažėjo apie 19 tūkst. ir tai – kasmetinė tendencija.

Tęsinys.

Socialistinė visuomeninė strategija celebrate diversity, kuri iki šiol tebedominuoja Vakaruose, suteikė galimybę kitų kultūrų atstovams atvykti dirbti ir gyventi į klestinčias Europos šalis. Vakariečiai apžavėti viskuo pertekusios buities, savo gyvenimo džiaugsmais nusprendė pasidalinti su visomis pasaulio tautomis. Tuo pat metu jie buvo įsitikinę, jog liberalios demokratijos sukurtos viešojo gyvenimo normos yra, arba taps, visiems savaime suprantami ir priimtini dalykai. Tačiau būtent toks universalistinis mastymo būdas, rodos, labiausiai prisidėjo prie juo toliau, tuo labiau kylančių konfliktų tarp vietinių gyventojų ir atvykėlių iš svečių kraštų (ypač musulmoniškųjų) dėl tarpusavio vertybinių skirtybių.

Prieš keletą metų kilęs furoras dėl vieno danų žurnalo išspausdintų Mahometo karikatūrų, pasikartojo dar keletą kartų iš eilės, tas pačias karikatūras perspausdinus danų bei kitų Vakarų šalių spaudai, nors ir nebe

tokiu dideliu mastu. Šios akcijos buvo tarsi atsakas solidarizuojantis su tais žiniasklaidos atstovais, kuriems islamo ekstremistai buvo pagrasinę susidoroti dėl jų švenčiausio pranašo išniekinimo bei religinių jausmų įžeidimo. Beje, neseniai pasirodė pranešimų, jog Turkija žada blokuoti galimą buvusio danų premjero Anderso Fogho Rasmusseno kandidatūrą į NATO generalinius sekretorius (vakar NATO summite ši pranašystė išsipildė bent iš dalies). Šis pareiškimas padarytas su akivaizdžia aliuzija į neva netinkamą jo reakciją karikatūrų krizės metu, i.e. greičiausiai per mažai akcentuotą nusižeminimą ir keliaklupsčiavimą, barstant galvą pelenais. Be to, Turkijos, kaip sekuliaros, pasaulietinius įstatymus gerbiančios ir į europines politines struktūras ketinančios stoti šalies pareigūnams panašaus tipo pasisakymai visiškai nedera. Kita vertus, mitas apie Turkijos vakarietišką sekuliarumą gajus tik utopinėse kairiųjų liberalų pasąmonės vizijose, o ne realybėje. Tačiau dabar apie viską nuo pradžių.