Pagaliau rinkimų maratonas baigėsi. Jo pabaiga paliko nemalonų prieskonį, nes rinkėjų aktyvumas renkant Europos Parlamentą (EP) tesiekė 20,91 procento. Nors Lietuva išsirinko savo atstovus į šią instituciją, bet toks dalyvaujančiųjų kiekis veikiau priminė reprezentatyvią apklausą nei rinkimus.

Mūsų viešo ir politinio gyvenimo stebėtojams bei analitikams dar ne kartą teks paieškoti šio pasyvumo priežasčių. Vis dėlto šie rinkimai, kaip dera tokio masto politinio gyvenimo įvykiui, paliko tam tikrų pamokų, kurias būtina išmokti, jei norime, kad demokratėjimo bei europėjimo procesas šalyje nebuksuotų.

Menkas rinkėjų aktyvumas visų pirma reiškia paprasčiausią piliečių atbukimą nuo rinkimų. Ko norėti iš jų, jei nuo spalio vidurio krašto gyventojai trečią kartą kviečiami prie urnų. Toks pasyvus balsavimas yra aiškus ženklas politiniam elitui, kad reikia imtis politinės sistemos pertvarkos, nes taip rinkimų procesas yra paverčiamas politine mechanika. Užuot nuolat primenant pilietinę pareigą, verčiau reikėtų pamąstyti apie Konstitucijos pataisas, kurios leistų per penkerių metų ciklą racionaliai išdėstyti ketverius rinkimus.

Britanijos mokesčių mokėtojai maitina politikų šunelius

Žiniasklaida pirmadienį pateikė naujas detales apie parlamentinės veiklos išlaidas, turinčias vėl priversti parlamento narius rausti iš gėdos – šį kartą vienas laikraštis paviešino faktus apie jų prašymus padengti išlaidas už šunų maistą ir elektros lemputes.

Apie tai pranešė gegužės 11 dieną naujienų agentūra BNS. O įvykis nutiko ne Lietuvoje, o Didžiojoje Britanijoje. Nors daugelis paskaitęs šią žinutę galėjo pagalvoti ir apie Lietuvą…

Skelbiama, kad “laikraštis „The Daily Telegraph“ paviešino, kad konservatorių atstovė Velsui Cheryl Gillan pateikė prašymą grąžinti 4,47 svarų, kuriuos ji išleido šuns ėdalui, o dar 115 svarų su pridėtinės vertės mokesčiu paprašė grąžinti šešėlinio kabineto aukštojo mokslo ir profesinio ugdymo sekretorius Davidas Willettsas, sumokėjęs darbininkams, kad šie pakeistų 25 elektros lemputes jo antruose namuose Londone”.

Tai ką galvoti apie mūsų Seimo narius? Jie ne tokie ir blogi. Tik kaip dabar juos priversti raudonuoti už tas išlaidas, kurias mes jiems apmokame ir dėl to turėtų ir ausys ir skurostai rausti sunkmečiu? Jie gali sakyti – mes, kaip britai! Elgiamės kaip Vakaruose. O ką daryti žurnalistams? kaip jie galės moralizuoti politikams? Kaip galės rodyti į Vakarus, į normalias demokratines valstybes?

Tai gal reikia pradėti ieškoti kitų noramlių demokratinių pasaulio šalių, kur parlamentarai padoresni? Gal kas žinote tokią šalį? Kur nors Afrikoje ar dar ku nors kitur?