Taip, jūs perskaitėte teisingai, dar vienos partijos. Jau įsivaizduoju, kaip jūs skeptiškai žvelgiate į savo monitoriaus ekraną ir galvojate: „O kam? Juk prieš praeitus rinkimus ir taip bent trys naujos partijos atsirado, o nepasikeitė iš esmės niekas, jos arba nepateko į Seimą, arba tapo visišku pajuokos objektu.“ Iš esmės jūs esate teisūs, tačiau, mano nuomone, ta nauja partija turėtų daug ką daryti kitaip, negu debiutantai darė iki šiol.

Pagaliau rinkimų maratonas baigėsi. Jo pabaiga paliko nemalonų prieskonį, nes rinkėjų aktyvumas renkant Europos Parlamentą (EP) tesiekė 20,91 procento. Nors Lietuva išsirinko savo atstovus į šią instituciją, bet toks dalyvaujančiųjų kiekis veikiau priminė reprezentatyvią apklausą nei rinkimus.

Mūsų viešo ir politinio gyvenimo stebėtojams bei analitikams dar ne kartą teks paieškoti šio pasyvumo priežasčių. Vis dėlto šie rinkimai, kaip dera tokio masto politinio gyvenimo įvykiui, paliko tam tikrų pamokų, kurias būtina išmokti, jei norime, kad demokratėjimo bei europėjimo procesas šalyje nebuksuotų.

Menkas rinkėjų aktyvumas visų pirma reiškia paprasčiausią piliečių atbukimą nuo rinkimų. Ko norėti iš jų, jei nuo spalio vidurio krašto gyventojai trečią kartą kviečiami prie urnų. Toks pasyvus balsavimas yra aiškus ženklas politiniam elitui, kad reikia imtis politinės sistemos pertvarkos, nes taip rinkimų procesas yra paverčiamas politine mechanika. Užuot nuolat primenant pilietinę pareigą, verčiau reikėtų pamąstyti apie Konstitucijos pataisas, kurios leistų per penkerių metų ciklą racionaliai išdėstyti ketverius rinkimus.