Aaronsigfin (Flickr) nuotrauka
Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje bedarbių skaičius siekia beveik 2,5 mln., tačiau atvykeliams šioje šalyje yra lengviau įsidarbinti. Pamatęs tokią mintį visų pirma pagalvočiau apie tingius prancūzus, kuriems valstybė nedirbant moka didesnes pašalpas nei einant į darbą (dar vis nesuprantu šio fenomeno), bet juk kalbame apie salą, kurią nuo Europos skiria Šiaurės jūra. Prieš porą savaičių būnant Londone ir susitikus su lietuviais dirbančiais Anglijos sostinėje kalbėjome apie darbus, mokslus, galimybes ir perspektyvas. Pasirodo, jog tarptautinėse įmonėse yra nustatytos tam tikros neoficialios kvotos, kiek turi dirbti darbuotojų iš kiekvienos šalies arba tiesiog kiek tam tikros rasės darbuotojų turi dirbti įmonėje. Taigi, kai kuriose įmonėse didžioji dalis darbuotojų sudaro ne patys britai, o atvykėliai. Taip yra todėl, jog įmonė atrodytų socialiai atsakinga ir nediskriminuojanti nė vieno žmogaus. Žvelgiant iš britų pozicijos tai tikrai nėra pats geriausias variantas jų darbo rinkai, ypatingai žinant tai, jog visos vargingiau gyvenančios Europos šalys prieš 10 metų pradėjo plūsti į šią salą ieškodami laimės išreikštos banknotais.
Visai neseniai pastebėjau žinutę, jog Europos Komisija svarsto galimybę įvesti kvotas, kurios užtikrintų didesnį procentą moterų aukščiausio lygio sprendimus priimančiose organuose. Šis sprendimas apimtų ne vien tik aukščiausias valstybines institucijas, tačiau būtų taikomas ir privačiose kompanijose, kuriose pvz. valdybos nariai yra vien tik vyrai. Dabartiniais paskaičiavimais šiuose valdybos organuose yra tik 10 proc. moterų. Šis skaičius akivaizdžiai yra per mažas, bet tik kaip pats skaičius. Niekas nekalba apie galimybes ir sugebėjimus būti svarbiose pareigose. Jei asmuo yra nusipelnęs ir gali dalyvauti priimant svarbius sprendimus, nėra jokio skirtumo ar tai bus moteris ar vyras.
Daugiau…
Delfi.lt gegužės 1-ąją paskelbė, kad ES lietuvių neprivertė gerbti nei moterų, nei mylinčių tą pačią lytį. Kai įstojome į ES, taip pat žengta žingsnių – įsigaliojo Lygių galimybių įstatymas, numatęs draudimą diskriminuoti asmenis dėl įvairiausių kitokių pagrindų. Lygių galimybių kontrolierės Aušrinės Burneikienės teigimu, priiminėjant minėtą įstatymą politikai buvo pakankamai apsisprendę, nekėlė didelių diskusijų, kad būtina uždrausti bet kokią žmogaus diskriminaciją dėl įvairiausių pagrindų.
D.Radzevičius: Šiandien gera proga pakalbėti iš esmės apie kitą dalyką. Kodėl mes (ir ypač žurnalistai) vis dar mąstome, kad ES ar kažkas kitas gali PRIVERSTI ką nors gerbti? Tai taip primena vieną rusišką posakį, kai iki žemės graibymo prigėrę du sugėrovai vienas kito klausia: “Ar tu mane gerbi? Tada išgeriam!”. Bet juk nei ES, nei sugėrovas realiai niekada neprivers ko nors gerbti. O Lietuvoje tą pagarbą ne kartą bandyta skiepyti būtent prievarta. Panašiai kaip ir Jogaila krikštijo Lietuvą. Karaliui Mindaugui krikštas ir kiti nesutarimai baigėsi labai liūdnai. Nes jei skiepiji naujoves ir svetimybes be diskusijų, be išaiškinimo – tuomet reakcija būna paprasta. Žmonės ją priima kaip neišvengiamybę. Bet ne daugiau. Taip ir atsitiko. Skubėjome į ES. Geresnio gyvenimo. Bet kad turtingiau gyventume, reikėjo kuo greičiau atitikti ES “standartus”. Tai ir ėmėme visus juos iš eilės. Tiksliau sakant, ėme politikai ir juos įdieginėjo įstatymuose. Laiko patikrinti tas nuostatas praktikoje nebuvo. Ir diskusijoms laiko buvo labai nedaug arba kartais ir visai nebuvo. Buvo dažnai argumentuojama, kad jei norime į ES – turime suderinti viską ir visur su ES teise. O realus gyvenimas liko kitoks. Štai dabar ir jaučiame pasekmes. Ir pirmasis narystės ES penkmetis primena seną patarlę – norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visada. Todėl gal politikai šia proga prisimins vieną svarbų dalyką – neskubėk, ir būsi pirmutinis. O skubos darbą velnias renka. Panašu, kad kai kurias nuostatas dėl lygių galimybių turime ir vėl iš naujo aptarinėti. Vien represinėmis priemonėmis didėjančių problemų tikrai neišspręsime.
