Dėl „lenkiškų“ raidžių
Nepriklausomybės 20-mečio proga Delfi.lt portale pasirodė interviu su britų akademiku, žurnalo The Economist publicistu Edwardu Lucasu. Šis autorius yra menko Vakarų Europos politologų, palankiai vertinančių Lietuvos bei visos Rytų Europos laisvės siekius ir oponuojančius Rusijos imperialistinei politikai, ratelio atstovas.
Abiejų Tautų Respublikos Herbas
Interviu pabaigoje žurnalistas paklausė pašnekovo apie strateginės mūsų kaimynų (Lenkijos – Lietuvos) partnerystės perspektyvas, iki šiol temdomas dirbtinai eskaluojamo konflikto dėl lenkiškos kilmės asmenvardžių ir vietovardžių rašybos.
Lucas pateikė tragikomišką pavyzdį iš savo asmeninės patirties – pažįstamų paklaustas, kodėl tarp Lenkijos ir Lietuvos tebevyrauja politinė įtampa bei nepasitikėjimas, jis atsakė, jog dabar tai lemia w raidė lietuviškuose pasuose, šiems sukeldamas didelę nuostabą. Nuostabą mūsiškių iniciatyvos uždrausti „lenkiškas“ raides bei vietovardžius kelia, ko gero, ir nevienam politiškai mąstančiam mūsų tautiečiui.
Gana keistai atrodo susijaudinusių lietuvybės sergėtojų noras neleisti lenkams jų daugumos gyvenamuose regionuose gatvių bei vietovardžių pavadinimų šalia valstybinės lietuvių kalbos rašyti kartu ir lenkiško atitikmens. Tuo tarpu, kai Punsko regione (labiausiai lietuvių apgyvendintoje Lenkijos dalyje) analogiškas prašymas dėl lietuviškų pavadinimų lenkų valdžios jau yra vykdomas.
Ne mažiau trikdantis grasinimas uždrausti ar neįteisinti neva „lenkiškų“ raidžių yra akivaizdi nenuoseklios pozicijos išraiška. Tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę moderniąją lotynų abėcėlę, o ne sugalvoję savas. W ar x nėra „lenkiškos“ ar „angliškos“ raidės. Taip pat, neretai „lietuviškomis“ neva vadinamos č, š ar ž, iš tiesų, yra sukurtos ne lietuvių, bet perimtos iš čekų alfabeto – Rytų Europos slavų kalbos, beje, labai artimos lenkams. Ironiška, tačiau raides ą ir ę kaip tik ir esame perėmę iš lenkų, nuo kurių įtakos dabar neva bandome saugoti lietuvių kalbos savitumą. Taigi retorika, jog lenkai kėsinasi į nacionalinį identitetą, akivaizdu, nėra teisinga. Daugiau…
Dažnai tarp įvairių profesijų žmonių vyksta įnirtingos diskusijos, kas nugalės – tradicinė popierinė ar skaitmeninė knyga. Pateikiami įvairūs argumentai (statistiką pasitelkti sunku, nes Lietuvoje skaitmeninė leidyba sudaro mikroskopinę dalį, nors JAV siekia apie 15 procentų), ginantys tradicinę: knyga turi kvapą, ją malonu liesti, patogu laikyti rankose, kompiuterio ekranas gadina regėjimą ir sunkina skaitymą. Tačiau ar tai nėra knygos, kaip turinio formos perteikimo patobulinimas? Molio lenteles keitė papirusas, šį pergamentas, o pastarąjį popierius – kodėl gi vystymasis turėtų sustoti? Jeigu spausdintas tekstas sugebėjo užimti rankraštinio vietą, tą patį gali padaryti ir knyga ekrane.
Pakalbėsiu apie knygas. Dabar vasara, o knygos skaitymas – puikus užsiėmimas besikaitinant prieš saulę, kai nesinori aktyvios veiklos. Taip pat tai puikus užsiėmimas ir kitais metų laikais dėl įvairių priežasčių, bet jų neminėsiu. Svarbiau yra tai, kas šiuo metu lietuvio, o kartu – ir europiečio sąmonėje yra tas daiktas knyga. 
