Pastarąjį mėnesį Lietuvą krėtė rinkiminė karštinė. Kas penkis metus vykstantys prezidento rinkimai yra daugybės visuomenės dėmesio susilaukiantis renginys kiekvienoje šalyje. Lietuva ne išimtis. Tačiau Europos Parlamento rinkimai nesukėlė tokio ažiotažo, nors žiniasklaidoje buvo nušviesti pakankamai ryškiomis spalvomis. Tuo tarpu kasmetinė Eurovizijos psichozė, tokia, kokia būna Lietuvoje, greičiausiai, jau yra tapusi mūsų tautos nacionaliniu bruožu. O keisčiausia yra tai, jog tautiečių įkarščio šiam turnyrui nemalšina ir nuolatiniai lietuviškų dainorėlių pralaimėjimai bei kaskart neadekvačiai skausmingai išgyvenamų nesėkmių kartėlis.
Visi šie renginiai iš dalies patvirtino nuogąstavimus, jog mūsų šalies viešoje erdvėje bandos instinkto dėsniai yra ypatingai gajūs. Vos per vieną mėnesį teko stebėti net keletą reikšmingų to paties fenomeno apraiškų.
Pagaliau rinkimų maratonas baigėsi. Jo pabaiga paliko nemalonų prieskonį, nes rinkėjų aktyvumas renkant Europos Parlamentą (EP) tesiekė 20,91 procento. Nors Lietuva išsirinko savo atstovus į šią instituciją, bet toks dalyvaujančiųjų kiekis veikiau priminė reprezentatyvią apklausą nei rinkimus.
Mūsų viešo ir politinio gyvenimo stebėtojams bei analitikams dar ne kartą teks paieškoti šio pasyvumo priežasčių. Vis dėlto šie rinkimai, kaip dera tokio masto politinio gyvenimo įvykiui, paliko tam tikrų pamokų, kurias būtina išmokti, jei norime, kad demokratėjimo bei europėjimo procesas šalyje nebuksuotų.
Menkas rinkėjų aktyvumas visų pirma reiškia paprasčiausią piliečių atbukimą nuo rinkimų. Ko norėti iš jų, jei nuo spalio vidurio krašto gyventojai trečią kartą kviečiami prie urnų. Toks pasyvus balsavimas yra aiškus ženklas politiniam elitui, kad reikia imtis politinės sistemos pertvarkos, nes taip rinkimų procesas yra paverčiamas politine mechanika. Užuot nuolat primenant pilietinę pareigą, verčiau reikėtų pamąstyti apie Konstitucijos pataisas, kurios leistų per penkerių metų ciklą racionaliai išdėstyti ketverius rinkimus.
Mes vis dar esame tarsi ES kuriami ir formuojami, o ne patys ją kuriantys ir formuojantys. Tai – pavojinga iliuzija, kurios geriau sau neleiskime. ES yra vienintelis garantas, kad Lietuva turės vakarietiškos šalies, o lietuviai – vakarietiškos, pažangios ir atviros tautos ateitį. EP rinkimai, deja, pas mus tampa karikatūra, žinant kad juose dalyvauja asmenys, ne kartą atsidūrę anapus įstatymo, nepajėgsiantys anglų kalba palaikyti paties lengviausio pokalbio (o ką jau kalbėti apie intensyvius debatus…) arba tiesiog dėl vienų ar kitų priežasčių norintys laikinai išsijungti iš savo šalies aktyvaus politinio gyvenimo. EP iškyla reali grėsmė tapti Rytų Europos politiniu sąšlavynu. Lieka tik viena alternatyva – informuoti piliečiai, kuriems ne tas pats, kokioje Europoje jų šalis gyvena. Ne tik Lietuvos, bet ir Europos patriotai.
Jei esi smalsus, žingeidus ir mėgsti netikėtus atradimus, esi teisingoje vietoje. „Euroblogas“ – tai unikalus tinklaraštis jaunimui, kuriame savo mintimis apie Europą dalinasi po visą žemyną išsibarstę jauni žmonės iš Lietuvos ir užsienio šalių. Ines iš Vokietijos, Monica iš JAV, Darius iš Pasvalio ir kiti. Ką jie mano apie europietišką tapatybę ir klimato kaitą, finansų krizę ir kulinarijos tradicijas skirtingose ES šalyse? Kiekvieną savaitę „euroblogeriai“ gliaudys naują temą. Jaunatviškai, nenuobodžiai ir su ugnele.
Esu Evelina Kvartūnaitė. Tikiu stebuklais, gerais žmonėmis ir geromis pabaigomis. Iš Lietuvos išvažiavau į Daniją mokytis pagal "Erasmus" programą. Aplinkybėms dėkingai susiklosčius, ten ir baigiau universitetą. Pastaruosius kelerius metus mokausi atrasti vis naujus stebuklus Amsterdame, net jei kartais pašėlusiai pasiilgstu Lietuvos
Pagaliau rinkimų maratonas baigėsi. Jo pabaiga paliko nemalonų prieskonį, nes rinkėjų aktyvumas renkant Europos Parlamentą (EP) tesiekė 20,91 procento. Nors Lietuva išsirinko savo atstovus į šią instituciją, bet toks dalyvaujančiųjų kiekis veikiau priminė reprezentatyvią apklausą nei rinkimus.