Praėjusią savaitę netikėtai greitai išrinkti du nauji Europos Sąjungos vadovai – Bendrijos prezidentu tapo Belgijos premjeras Hermanas van Rompuy, o užsienio politikos ministre – britų deleguota ES prekybos komisarė Catherine Ashton. Rinkimai, kurie veikiau priminė didžiųjų ES valstybių padiktuotą paskyrimą, dar kartą parodė ES ir jos šalių narių politinį neįgalumą bei sužlugdė, bent trumpam, po Lisabonos sutarties faktinio priėmimo kilusias stiprios ir konsoliduotos ES, viltis.
Iškart po rezultatų paskelbimo, spaudoje pradėjo mirgėti tas pats klausimas – „kas jie tokie?“. Ir tai visiškai suprantama reakcija, nes į pačias svarbiausias Europos Sąjungą reprezentuojančias institucijas išrinkti dažnam jos piliečiui visiškai nežinomi žmonės. Tai asmenybės, atitinkančios ES, kaip biurokratinės imperijos įvaizdį – pilki, tykiai kabinetuose kompromisų beieškantys, necharizmatiški politikos administratoriai.
Armėnų kilmės rusų politologas Andranikas Migranijanas mėgdavo sakyti, jog Rusijos istorija, tai nuolatinė autoritarinių bei totalitarinių valdžios sistemų kaita laikotarpių bėgyje. Savo įžvalgą jis argumentavo tuo, jog komplikuota rusų tautos dalia daugelį amžių kariaujant dėl išlikimo arba įtakos sferų su artimiausiais savo kaimynais, vidaus politikoje leido įsigalėti tvirtos rankos kultui. Nuolat kylantys konfliktai su „išorės agresoriais“ būdavo pristatomi kaip grėsmė šalies saugumui. Valdžios elitas išmaniai naudojosi nepaprastąja padėtimi valstybės viduje iki minimumo suvaržydamas piliečių teises. Ilgainiui tokia padėtis tapo neatsiejama rusiškojo mentaliteto dalimi. Konsoliduota ir permanentinio karo negandoms pritaikyta liaudis valstybės valdovams suteikė papildomų kozirių, ir taip jau nemenkam, karybos ir visuotinės mobilizacijos potencialui.
Klausimą „ar verta legalizuoti lengvuosius narkotikus“ paskutiniu metu galima išgirsti vis dažniau. Vos prieš 10 metų net diskusija šiuo klausimu būtų sunkiai įsivaizduojama, bet laikai keičiasi. Vien besąlygiškas karas prieš narkotikus norimų rezultatų neatneša, priešingai, sudaro sąlygas klestėti juodajai rinkai. Daugiau apie tai galite pasiskaityti kad ir „The Economist“ straipsnyje. Dėl to kai kas teigia, kad reikia keisti požiūrį į narkotikus, imti juos traktuoti ne kaip visų pirma teisėsaugos, o kaip sveikatos problemą ir imtis žingsnių juos legalizuoti. Bet ar jei Lietuva to imtųsi savarankiškai, ar tai nesukeltų naujų problemų, net jei senas iš dalies ir išspręstų?
Nuo tada, kai žodis apie vieningą Europą pradėjo virsti kūnu, jau praėjo daugiau nei pusė amžiaus. Paskutinė eurointegracijos banga Europos Sąjungą pavertė didžiuliu 27 valstybių bloku ir įtvirtino ES, kaip reikšmingą žaidėją pasaulio arenoje. Tačiau ar tikrai? Simptomiškas valstybių narių nesusikalbėjimas ir vidinis pakrikimas ES, rodo priešingas tendencijas…
Jei esi smalsus, žingeidus ir mėgsti netikėtus atradimus, esi teisingoje vietoje. „Euroblogas“ – tai unikalus tinklaraštis jaunimui, kuriame savo mintimis apie Europą dalinasi po visą žemyną išsibarstę jauni žmonės iš Lietuvos ir užsienio šalių. Ines iš Vokietijos, Monica iš JAV, Darius iš Pasvalio ir kiti. Ką jie mano apie europietišką tapatybę ir klimato kaitą, finansų krizę ir kulinarijos tradicijas skirtingose ES šalyse? Kiekvieną savaitę „euroblogeriai“ gliaudys naują temą. Jaunatviškai, nenuobodžiai ir su ugnele.
Mano vardas Giorgi Gardava, bet draugai mane vadina Gio. Esu 29-erių metų gruzinas šiuo metu vis dar ieškantis savęs. Pastaruosius šešerius metus dirbau mano miesto, Zugdidžio, savivaldybėje, tačiau likimo karusėlė, pasisukiojusi tai į vieną tai į kitą pusę, atvedė mane į Vilnių. Šiuo metu savanoriauju pagal EST programą Visų šventųjų parapijos šeimos centre.
