Praėjusią savaitę netikėtai greitai išrinkti du nauji Europos Sąjungos vadovai – Bendrijos prezidentu tapo Belgijos premjeras Hermanas van Rompuy, o užsienio politikos ministre – britų deleguota ES prekybos komisarė Catherine Ashton. Rinkimai, kurie veikiau priminė didžiųjų ES valstybių padiktuotą paskyrimą, dar kartą parodė ES ir jos šalių narių politinį neįgalumą bei sužlugdė, bent trumpam, po Lisabonos sutarties faktinio priėmimo kilusias stiprios ir konsoliduotos ES, viltis.

Iškart po rezultatų paskelbimo, spaudoje pradėjo mirgėti tas pats klausimas – „kas jie tokie?“. Ir tai visiškai suprantama reakcija, nes į pačias svarbiausias Europos Sąjungą reprezentuojančias institucijas išrinkti dažnam jos piliečiui visiškai nežinomi žmonės. Tai asmenybės, atitinkančios ES, kaip biurokratinės imperijos įvaizdį – pilki, tykiai kabinetuose kompromisų beieškantys, necharizmatiški politikos administratoriai. Daugiau…

Klausimą „ar verta legalizuoti lengvuosius narkotikus“ paskutiniu metu galima išgirsti vis dažniau. Vos prieš 10 metų net diskusija šiuo klausimu būtų sunkiai įsivaizduojama, bet laikai keičiasi. Vien besąlygiškas karas prieš narkotikus norimų rezultatų neatneša, priešingai, sudaro sąlygas klestėti juodajai rinkai. Daugiau apie tai galite pasiskaityti kad ir šiame „The Economist“ straipsnyje. Dėl to kai kas teigia, kad reikia keisti požiūrį į narkotikus, imti juos traktuoti ne kaip visų pirma teisėsaugos, o kaip sveikatos problemą ir imtis žingsnių juos legalizuoti. Bet ar jei Lietuva to imtųsi savarankiškai, ar tai nesukeltų naujų problemų, net jei senas iš dalies ir išspręstų?

Daugiau…

Nuo tada, kai žodis apie vieningą Europą pradėjo virsti kūnu, jau praėjo daugiau nei pusė amžiaus. Paskutinė eurointegracijos banga Europos Sąjungą pavertė didžiuliu 27 valstybių bloku ir įtvirtino ES, kaip reikšmingą žaidėją pasaulio arenoje. Tačiau ar tikrai? Simptomiškas valstybių narių nesusikalbėjimas ir vidinis pakrikimas ES, rodo priešingas tendencijas… Daugiau…