Šiandien atrodo neįtikėtina, jog eurą įsivesti planavome dar prieš ketverius metus. Dabartinė prognozė – po kelerių metų. Tiesa, toks pats terminas galiojo ir Estijai, tačiau nuo sausio 1-osios joje jau įsigaliojo Europos Sąjungos valiuta. Tik neaišku, prie ko tai prives šalį, kai šis žingsnis su Baltijos šalių ekonomika, demokratija ir apsisprendimo teise. Juk mūsų kaimynai valiutą pakeitė esant didžiausiai bendrosios valiutos krizei per visą istoriją.
Remiantis tyrimais, didžioji dauguma estų yra ne tik prieš euro įvedimą, bet netgi norėtų ir referendumo. 2010-ųjų spalį euro įvedimą palaikė 34% šalies gyventojų, . Tačiau Estija, priešingai nei Danija ar Švedija (beje, vienintelės iš visų Europos šalių rengusios referendumą dėl euro) nesuteikė žmonėms galimybės pasisakyti. Įstodama į Europos Sąjungą šalis įsipareigoja įsivesti eurą – galbūt todėl valstybės narės nematė reikalo rengti referendumų?
Žadėtas Euroblogo susitikimas įvyko – ketvirtadienio pavakarį užpildėme vieną „Mano Guru“ baro salę ir susėdome padiskutuoti apie eurą šiandien ir eurą rytoj. Kaip žadėjo organizatoriai, diskusijoje turėjome du svečius: SEB banko vyriausiąją analitikę Viliją Tauraitę bei fondų valdytoją ir analitiką Petrą Kudarą (taip pat ir autorių). Nors maniau, kad susidursiu su daug nesuprantamų man terminų, „išversti“ reikėjo tik vieną – taigi diskusija vyko paprastai, suprantamai ir labai aktyviai.
Visą ją nesiimsiu atpasakoti. Geriau jau sudėsiu į pastraipas kelias labiau įsiminusias temas:
Graikijos krizė nepraėjo. Nepaisant eurozonos šalių paramos skolose paskendusiai Graikijai, ta parama ko gero yra labai laikina. Finansų rinkos netiki, kad šaliai pavyks greitai išsikapstyti iš duobės. Jos skolas veikiausiai teks restruktūrizuoti, kas neprilygsta bankrotui, tačiau skolininkams ir investuotojams tikėjimo ateitimi neįkvepia.
Tebelieka grėsmė Pietų Europos šalims. Nors Ispanija ir Portugalija irgi paskelbė apie taupymo programas, kol kas finansinius reitingus suteikiančios bendrovės neužsidegė optimizmu. Nepaisant milžiniškų asignacijų euro stabilizavimui, grėsmė eurozonos ekonomikai išlieka. Pats didžiausias kliuvinys pasitikėjimui – neryžtinga ES narių vyriausybių politika, nenuoseklus Europos Centrinio Banko elgesys ir abejonė dėl ES gebėjimo greitai priimti svarbius sprendimus.
Tyčia valstybių finansininkai nežlugdė. Nors yra „statančių“ ant žlugimo ir nemokumo kortos, dauguma investuotojų ir obligacijų pirkėjų tikisi ūkio augimo. Kai kurių Europos šalių lyderių pastangos apriboti rizikos fondų veiklą ar tam tikras finansines operacijas yra veikiau politinis veiksmas, skirtas apraminti šalies gyventojus, nei racionalus rinkos reguliavimo sprendimas. Galimybės Graikijai pasiskolinti sumažėjo dėl dvejonių, ar Vokietija pritars jos gelbėjimui.
Kažin, ar Graikija galėjo būti „išmesta“ iš euro zonos. Tai ne vien ūkinis sprendimas. Kartą pradėjęs retinti valiutinės sąjungos gretas dėl jos narių nesubalansuoto biudžeto, po kiek laiko tikriausiai liktum tik su viena Vokietija euro zonoje. Jau nekalbant apie tai, kokią įtaką Europos Sąjungos politikai ir reputacijai tai padarytų.
Vejas saugo baudos. Jei brangiai turėsi sumokėti už išmindžiotą veją, tai kitą kartą nebelipsi ant žolės. Euro zonos šalis nuo ateities sukrėtimų galėtų apsaugoti automatinių baudų sistema: sankcijos, kurios ne derybų tvarka įsigalioja vos pažeidus biudžeto balansą ar kitus susitarimus, turinčius lemiamos įtakos visos ES gerovei. Tokia sistema gal pristabdytų ir politikų išlaidavimą prieš rinkimus, nes ateitis prie suskilusio lovio būtų daugiau nei tikėtina.
Mes galime neskubėti teisti euro. Gal estams šiandien reikia apsispręsti, ar dabartinė euro zona yra „gera vieta būti“ – mes dar galime laukti. Nepanašu, kad Lietuva prisijungtų prie euro zonos šalių anksčiau kaip 2015-aisiais, o gal net 2017-aisiais metais. Iki to laiko galima ir išlipti iš krizės, ir vėl į ją patekti. Euro klausimas Lietuvoje – ne šios vyriausybės reikalas.
Silpnas euras nedaug lemia. Teoriškai silpnas euras reiškia, kad mūsų eksportuotojams yra kiek lengviau, tačiau daugumai gyventojų tokia perspektyva nėra gera, nes žaliavas mes perkame „doleriniu“ kursu, net jei mokame eurais. Kalbama apie dolerio ir euro paritetą (kurso santykis 1:1) ar net žemesnį už dolerio kursą. Net eksportuotojams tai nelaukiamas rezultatas, nes, pavyzdžiui kurso kritimas vienu centu Vokietijos eksportą padidina vos 0,2-0,4%. Sunku pasakyti, kas būtų, jei euro kursas kristų labai smarkiai.
Euro įvedimas – politinis pripažinimas. Jei mes savo valiutą esame susieję su euru, tai iš esmės mes importuojame valiutos politiką. Teoriškai netgi galėtume vienašališkai pakeisti litą euru, nors tuomet, pasak diskusijos dalyvių, niekas su mumis Briuselyje nebesisveikintų. Iš esmės euro įvedimas yra politinis šalies pažangos ir potencialo pripažinimas. Už tai reikėtų pasveikinti estus. Tiesa, stojant Graikijai į eurozoną tas pripažinimo lygis patyrė šiokį tokį pažeminimą.
Tai tokias mintis (žinoma, ne visas) užrašiau iš Euroblogo susitikimo. Buvo smagu, kad susirinkę ne tik klausė svečių, bet ir aktyviai dalyvavo diskusijoje. Tai skatina galvoti apie kitus susitikimus. Net temą kitam jau sugalvojome, bet anksčiau laiko jos neišduosiu. Juk pasimatysime?
Dėmesio visiems, ką domina euras, Europos Sąjungos finansinės perspektyvos, Baltijos šalių santykiai su bendrąja ES valiuta ir kiti euroekonominiai dalykai! Birželio 10 dieną vyks Euroblogo susitikimas, kuriame laukiame svečių: finansų ekspertų ir Vilijos Tauraitės (SEB, Euro Team).
Šis susitikimas yra atviras – jame gali dalyvauti tiek Euroblogo autoriai, tiek ir jo skaitytojai, kuriuos domina euro perspektyvos. Jaukioje „Mano guru“ (Vilniaus g. 22) aplinkoje birželio 10 dieną, ketvirtadienį, nuo 18:00 pakalbėsime apie eurą iki šių metų krizės, ES veiksmus sustiprinti Europos valiutą ir galimus ateities scenarijus. Jau dalyvavę Euroblogo vakaruose žino, kad tai yra neformalūs, draugiški pašnekesiai ir idėjų mainai, iš kurių naudos gali turėti kiekvienas dalyvis.
Taigi junkitės pokalbiui! Tiesa, prašytume dalyvių užsiregistruoti el. paštu info@euroblogas.lt arba tiesiog šio įrašo komentaruose.
Kol rinkos žagsi pagal euro svyravimus, Vakarų Europos spauda svarsto, kas padėtų tokių bendros ES valiutos kataklizmų išvengti ateityje. Vokietijoje, , dauguma apžvalgininkų sutaria dėl dviejų pagrindinių ateities dalykų:
Ateityje eurozonos šalys turės atidžiau prižiūrėti savo biudžetus, o gal net juos derinti ir planuoti specializuotai.
Dėl euro gerovės gali tekti įvesti „vokiškus“ įsipareigojimus – pavyzdžiui, sumažinti biudžeto deficitą iki 0,35% 2016-aisiais.
„Die Zeit“ rašo, kad Ispanija jau bando sekti vokiškuoju modeliu, tiesa, kol kas laisvesnėmis sąlygomis. Kitais metais šioje šalyje biudžeto deficitas neturėtų viršyti 6 procentų BVP.
Mažesnis biudžeto deficitas ir kuklesnis apetitas skolinantis išties padėtų stabilizuoti eurą, tačiau ne visiems vienodai patraukliai atrodo ši auka. Mat turtingos ar investuotojams labai patrauklios šalys gali verstis su santykinai didesniais vidiniais rezervais, o štai skurdesnės šalys praranda galimybę daryti spurtą ir bandyti vytis turtingesnes. Jei skolinimasis būtų apribotas, teigia kai kurie skeptikai, tai dar labiau sustiprintų dabar esančią atskirtį tarp turtingųjų Vokietijos ir Prancūzijos iš vienos pusės ir euronaujokių, ypač Centrinėje bei Rytų Europoje, iš kitos. Be galimybės laisviau skolintis, naujųjų ES narių gerovė, ekonomika ir netgi politika imtų labai priklausyti nuo ES lėšų. Vokietijos spauda neslepia, kad tai suverenumo praradimas mainais į euro stabilumą.
Vardindami euro privalumus, ekonomistai nurodo vienodos konkurencinės erdvės sukūrimą (kas yra gerai Vakarų Europai, bet blogai kitoms ES narėms, nes sunkiau konkuruoti kaina), milijoną naujų darbo vietų, sukuriamų eurozonoje per metus (ar tai guodžia Ispaniją, šiemet sumušusią nedarbo rekordą?). Bet jei net Vokietijoje, kuri yra turtingiausia eurozonos šalis, pusė gyventojų norėtų matyti sugrįžtančią markę, tai kodėl tokie norai neturėtų vilioti konkuruojančių šalių, kurios valiutos vertės skirtumus galėtų panaudoti savo eksporto skatinimui? Ar daug yra tikinčių, kad su ribota galimybe skatinti prioritetines veslo šakas naujosios ES šalys galėtų tikėtis už savo produkciją išorės rinkose gauti tokią kainą, kurią gauna Vokietijos įmonės? O jei tokia galimybė nė nesisapnuoja, tai kokia nauda iš galingo euro?
Jei esi smalsus, žingeidus ir mėgsti netikėtus atradimus, esi teisingoje vietoje. „Euroblogas“ – tai unikalus tinklaraštis jaunimui, kuriame savo mintimis apie Europą dalinasi po visą žemyną išsibarstę jauni žmonės iš Lietuvos ir užsienio šalių. Ines iš Vokietijos, Monica iš JAV, Darius iš Pasvalio ir kiti. Ką jie mano apie europietišką tapatybę ir klimato kaitą, finansų krizę ir kulinarijos tradicijas skirtingose ES šalyse? Kiekvieną savaitę „euroblogeriai“ gliaudys naują temą. Jaunatviškai, nenuobodžiai ir su ugnele.
Aš esu Polina Udre. Atvykau iš vos už 599 kilometrų esančios Estijos. Nors atvykau čia pagal Erasmus mainų programą, pagrindinė priežastis, atvedusi mane į šią šalį, yra čia gyvenantis mylimas žmogus. Vis dėl to, mano laimei, ir mokslai Lietuvoje pasirodė esantys labai naudingi. Esu patenkinta galėdama tęsti Estijoje pradėtas filmų kūrimo studijas, o taip pat turiu puikias galimybes gilinti savo žinias kalbų, fotografijos ir animacijos srityse.
