Timo W2S (Flickr) nuotrauka

Šiandien perskaičiau, kad Google ištesėjo duotą žodį ir nukreipė google.cn paieškos sistemą į necenzūruojamą google.com.tw. Kinijos valdžia ilgai atsikalbinėjo dėl cenzūros reikalavimų šioje šalyje veikiančioms interneto paslaugų bendrovėms, taigi galiausiai dėl nieko nesusitarta. Nuo šiol naudojimasis Kinijoje Google paieška tikriausiai bus laikomas disidentavimu.

Kiek anksčiau perskaičiau, kad ES, Lietuvos Seimui pakoregavus planuotą nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymą, daugiau pretenzijų nebeturi. Gal tas įstatymas visų ir netenkina, bet šiuo atveju bent jau kompromisas šioks toks pasiektas.

O dabar štai skaitau, kaip ES šalių užsienio ministrai susitikime Briuselyje ketina griežtai pasmerkti Irano valdžią, kuri agresyviai blokuoja Eutelsat palydovus, transliuojančius BBC World Service ir Deutsche Welle programas persų kalba. Bandymai kreiptis per tarptautinę transliuotojų organizaciją ITU turėjo tiek pat naudos, kaip Tarptautinės atominės agentūros protestai dėl ginklams tinkamo urano sodrinimo.

Skaitau ir galvoju – keista, kad XXI amžiuje taip dažnai tenka susidurti su cenzūra. Tikriausiai esu išlepintas spaudos, žodžio, tikėjimo ir kitų laisvių, garantuotų Lietuvos ir ES gyventojams, kad net sunkiai suvokiu, kodėl didelė dalis kinų noriai cenzūruoja iš atminties tankus sostinės aikštėje (ir palaiko vyriausybės pastangas), smerkia tai viešai prisimenančius disidentus. Paslaptis ir tai, kaip jaučiasi Irano gyventojas, kuris vietoje BBC bangos radijo imtuve randa šnypštimo garsą. Nors ne – pastarąjį dalyką dar įsivaizduoju, nes mūsų VEFas Vilniuje labai sunkiai pasiekdavo „Amerikos balsą“ ar Vatikano radiją. Kaime štai – kitas reikalas. Slopintuvai nesiekdavo, tad dėdė, pamenu, nuolat klausydavo uždraustų radijo stočių.

Bet jei pažiūrėsime plačiau, tai rasime, kad kiekviena šalis, valdžia ir santvarka turi sąrašą pavojingų dalykų, apie kuriuos rašyti nevalia. Tikriausiai nėra pasaulyje šalies be cenzūros, tegu ir po informacijos paskelbimo. Daugelis dalykų, išvardinamų tarp draudžiamos skelbti informacijos, yra tarsi savaime suprantami: karo ar tautinės nesantaikos kurstymas, valstybės paslaptys, ginklų ar sprogmenų gamybos instrukcijos, kai kurių žalojančių sveikatą ar visuomenės elgesį dalykų reklama. Karščiausia čia ne ta labiausiai uždrausta, o pilkoji zona šalia, su kuria susiduria, tarkime, žurnalistai, tirdami valstybės pareigūnų veiksmus. Jei tik jie bent kiek susiję su šalies saugumu ar gynyba, duomenis surinkti tampa itin sudėtinga, nes paslapties šydu lengva uždengti ir būtinuosius, ir ne tokius būtinus duomenis.

Beje, valstybės paslaptimi Lietuvoje gali tapti ir patys politikai. Seime ketinama vėl svarstyti žiniasklaidos įstatymų pataisas, tarp pasiūlymų kurioms yra ir valstybės tarnų privatumo apsauga, atitversianti juos nuo žurnalistų dėmesio. Žinoma, tik tais atvejais, kai politikas to nepageidauja.

Taigi, nors stebiuosi kinais ar Irano gyventojais, tikriausiai turiu stebėtis ir savimi, dažnai pernelyg atsainiai žiūrinčiu į nuolatines pastangas riboti informaciją. Mūsų „iranai“ mažesni ir ne tokie grėsmingi, bet mes jų turime ir tikriausiai visada turėsime.

Eurodešra -- mūsų pasididžiavimas ir vienybės simbolis

Kai tapau Euroblogo bendra- autoriumi, iš kart susimąsčiau apie jau seniai kamavusį mane EUROVISKO pojūtį. Euro-tas, euro-anas… . Tyčia “pagūglinau” keletą vietoj susigalvotų abrakadabrų kaip antai “euro-everything”, “euro-nonsense” ir iš karto iš šimtų ir tūkstančių rezultatų pamačiau kažką lyg “eurosausage”, “euronothing” ir “euroshame”.

Čia aš apie ką — manau šitas mūsų euroBLOGAS ar euroGERAS iš tikro turėtų pasistengti nuimti visą šitą stingdantį, Vilniaus “Akropolį” penktadienio vakare primenantį “EURONESĄMONĖS” šydą nuo dalykų, kurie tikrai mums ne tik “gali būti” svarbūs, bet jau yra.

Geras pavyzdys antai yra šviežia istorija apie tai, kad dvi EUROPRAMONĖS galiūnės — vokiečių Siemens AG ir suomių Nokia AS pernai tiekė Iranui “giluminio sekimo” technologiją visų tenykščių interneto, mobilaus ryšio ir dar bet ko panašaus vartotojų veiksmams ir turiniui stebėti. Nesu kompiuterastas, bet supratau, kad ajatola su savo chebra gali prisijungti prie bet ko bet kada be jokių pėdsakų ir sužinoti kas su kuo bei ką aptarinėjo.

Nenuostabu, kad toks drąsus drausti pilietinį pasipriešinimą savo teatraliniams rinkimams, tas žilabarzdis “Dievo veidrodis” (atsiprašau brolių-seserų musulmonų, bet, jei jis — “veidrodis”, tai aš — Brazauskas). Tai juk akivaizdu, kad tas senelis ir jo draugai yra valdingi psichopatai, kad tokia technologija ne vaikų pornografijai stabdyti bus skiriama, o politinei ir įsitikinimų cenzūrai.

Atleiskite, bet Nokia produktų artimiausią dešimtį metų vartoti nebenoriu. Tai būtų EUROŽALA ir EUROGĖDA kartu paėmus!

{įdomu, ar panašią į Siemens-Nokia-Irano technologiją naudoja mūsų VSD arba STT?}

{{dar įdomiau pamąstyti, kas Lietuvoje/ES IŠ TIKRO galėtų mobiliai-internetizuotus piliečius apginti nuo nuolatinio slapto sekimo BE TEISMO leidimo, kaip antai?}}