Michaelll (Flickr) nuotrauka

Naudojate antibiotikus? Ar gydytojai jus įspėjo apie galimą nepageidautiną šių vaistų poveikį ir alternatyvias gydymo priemones? Ar antibiotikus naudojote peršalę, susirgę gripu? Statistika sako, kad Lietuvoje žmonės į šiuos klausimus dažniausiai atsako, atitinkamai „taip“, „ne“ ir „taip“.

Nauji Eurobarometro duomenys rodo, kad didžiausi antibiotikų vartotojai gyvena pietinėje Europos Sąjungos dalyje. Mes būtume tarsi per vidurį, bet užtat esame tarp menkiausiai šiuos vaistus suprantančių europiečių.

Daugiausiai antibiotikų naudoja ispanai, italai ir rumunai, tačiau ir mes jų nevengiame.

Kaip ir dauguma kitų europiečių, mes antibiotikus naudojame bandydami gydyti gripą ir peršalimą. Šiems negalavimams kartu tenka 38% vartojimo atvejų. Nedaug nuo jų atsilieka bronchitas, rečiau antibiotikų griebiamės peršalę gerklę.

Moterys dažniau geria antibiotikus už vyrus, didžiausia šių vaistų vartotojų grupė yra jauni žmonės iki 25 metų, daugiausiai studentai. Natūralu, kad jie kartu yra ir didmiesčių gyventojai.

Eurobarometras apklaustiesiems pateikė keturis teiginius apie antibiotikus:

- Antibiotikai žudo virusus.

- Antibiotikai veiksmingi nuo peršalimo ir gripo.

- Naudojami dažniau, nei būtina, antibiotikai tampa neveiksmingi.

- Antibiotikai turi pašalinį poveikį, pavyzdžiui, diarėją.

Kurie teiginiai teisingi? Jei atsakėte, kad visi, tai atsakėte kaip dauguma apklaustųjų iš Lietuvos. Tačiau pirmieji du teiginiai, pasak medikų, yra klaidingi. Todėl mes nesublizgėjome žiniomis apie vaistus, gerokai atsilikdami nuo geriausiai apie juos informuotų švedų.

Mums gerokai trūksta informacijos apie antibiotikus...

Šie duomenys nereiškia, kad esame beatodairiški antibiotikų vartotojai. Atvirkščiai – lietuviai šiuos vaistus vartoja ne simptomams šalinti, o tik ligoms gydyti – ir tik su gydytojo receptu. Be recepto jų apskritai gi nenusipirksi…

Aš irgi patenku į grupę tų, kurie per pastaruosius metus vartojo antibiotikų. Ne dėl peršalimo ar gripo – šias ligas dar įveikiu be antibiotikų, tačiau supūliavus dantenoms nelabai galėjau rinktis. Gal dėl to, kad prieš tai kelis metus nebuvau naudojęs šios grupės vaistų, pasveikau bematant. Dabar sąmoningai stengsiuos padaryti kuo ilgesnę pertrauką.

Imami romų moters pirštų atspaudai (Neapolis, Italija). EPA, Guardian nuotrauka

Šiandien yra Tarptautinė romų diena. Europos Komisija jos nepamiršo – paskelbė raginimą ES narėms efektyviau naudoti lėšas, skirtas romų socialinei integracijai. Nors vangiai naudojamos lėšos ne tik šioje srityje, romų klausimo spręsti, niekas, rodos, nė neketina – viskas tebėra taip, kaip buvo dar tik kuriantis Europos Sąjungai ar ir dar seniau. Pinigus skirti nėra sudėtinga, tačiau kas pasiūlys patikimą ir veikiantį scenarijų, kaip efektingai juos išleisti?

Galime kurti darbo vietas, bet ar užtikrinsime jų pastovumą ir sugebėsime integruoti su visa šalies ekonomika? Galime pastatyti mokyklas, bet ar rasime joms mokytojų? Galime pastatyti kotedžus ar daugiabučius, bet ar neteks tapti jų prižiūrėtojais? Neveltui ir EK pranešimas klausia: kaip išeiti iš užburto rato? Išties, kaip?

Nors Europos politikai vengia romų tautinei mažumai suteikti išskirtines sąlygas ar teises, tenka pripažinti ir Europos skolą šiai didžiausiai viso žemyno mažumai (ES šalyse gyvena apie 12 milijonų romų). Persekioti ir naikinti nacių II Pasaulinio karo metais, romai negalėjo atsikvėpti ir jam pasibaigus. Atskirtis, neretai pasiekianti neapykantą, tebėra nuolatinė grėsmė romų bendruomenėms tiek Centrinės Europos, tiek ir kitose šalyse. Net ne grėsmė – tai veikiau jų būtis.

Neturime romų problemų sprendimo ir mes. Tai vienas miesto meras, tai kitas užsimoja ką nors daryti, tačiau tie ketinimai nesiremia nei doru supratimu, kaip tinkamai integruoti romų bendruomenę, nei, tuo labiau, bendru sutarimu su ja. Todėl nieko neišeina ir neišeis. Romų problemos nepavyks išspręsti tik Briuselyje, tik mūsų Seime ar Vilniaus savivaldybės rūmuose. Kaip kitatautis nesugalvos geriausio gyvenimo būdo lietuviui, rusui, baltarusiui, latviui, taip nė vienas iš išvardintų nesugalvos, kaip reikia gyventi romui.

Dabar dažnai kalbame apie toleranciją, tačiau skaitydamas žiniasklaidos tekstus apie romus dažniau tarp eilučių ar tiesiai jose matau viliones spręsti problemą prievarta. Prievarta labai patogu pasinaudoti. Romų bendruomenėje, tarkime, prie Vilniaus, galima rasti daug ydų, pažeidimų, nusikaltimų pėdsakų, kurie leistų prisidengti teise vykdant „valymą“. Taip, nusikaltimai bado akis ir demoralizuoja ištisus miesto rajonus, jei ne visą miestą. Bet ar mes už ES integracijos lėšas romams pastatysime jaukų kalėjimą? Koncentracijos lagerį?

Norom nenorom į galvą ateina analogija su indėnais Šiaurės Amerikoje. Ne visiška, žinoma, bet vis dėlto – privatizavę visas žemes, sukoncentravę civilizaciją metropoliuose ir nužudę kaimą su jo sodybomis ir vienkiemiais mes nebepalikome erdvės tradiciniam pusiau klajokliškam romų gyvenimo būdui. Tikėjomės (?), kad jie prisitaikys prie mūsų. Tačiau atėmėme iš tautos erdvę ir gyvastį, paversdami priemiesčių kloakos gyventojais be laisvės, garbės ir ateities. Kaip kitaip galėjo tai baigtis?

Todėl ir eurointegracines lėšas šioje srityje vertinčiau skeptiškai ir nepeikčiau labai atskirų ES valstybių už neveiklumą. Kai neturi recepto, tai negali ir vaistų pirkti. Bandymai aptverti, surikiuoti, išmuštruoti ir paleisti „į visuomenę“ romus gali baigtis kaip visi ankstesni.

Aš irgi neturiu recepto, bet šį bei tą nujaučiu. Žinote, kaip romai švenčia savo dieną? Plukdo upėje gėles, taip pažymėdami nenumaldomą klajoklio dvasią…

Eurokomisarė Neelie Kroes. Nuotrauka iš Skype (FR)

Šių metų rudenį, rugsėjo 14-17 dienomis Lietuvos Užsienio reikalų ministerija ir Informacinės visuomenės plėtros komitetas priima Vilniuje Jungtinių Tautų Interneto valdymo forumo (Internet Governance Forum) susitikimą. Jis įdomus dėl daugybės priežasčių:

1. Įtakingi daugybės pasaulio šalių politikai, verslininkai, mokslininkai ir interneto aktyvistai jame svarstys interneto galimybes, problemas bei ateities iššūkius. Tarp svečių bus aukščiausio rango politikų iš JAV Baltųjų rūmų, Europos Komisijos, ministrų ir diplomatų iš kitų pasaulio šalių.
2. Interneto „parlamento“ susirinkimas šalyje su didžiausia šviesolaidžio skverbtimi ir mobiliojo ryšio abonentų kiekiu vienam gyventojui yra labai mielas lietuviui dalykas.
3. IGF svarstytinos temos yra pačios aktualiausios skaitmeniniame pasaulyje: mobiliojo ir interneto ryšio saugumas, saugumo ir duomenų privatumo santykis, žodžio laisvė internete, atviros architektūros ir standartų klausimai, atviros prieigos prie skaitmeninio kultūros, mokslo ir žinių apskritai paveldo problemos, galiausiai teisė neprisijungti ir būti pamirštam, jei to nori.

Bet aš turiu prisipažinti, kad IGF Vilniuje laukčiau vien dėl galimybės pamatyti ir išgirsti vieną mėgiamiausių – o mūsų Prezidentei pasitraukus iš pareigų EK, ko gero mėgiamiausią – eurokomisarę Neelie Kroes. Ją į vieną iš darbo grupių ketina pakviesti Lietuvos URM.

Neelie Kroes Europos Komisijoje kuruoja konkurencijos ir skaitmeninės politikos sritis. Dėl pastarosios aš ją neakivaizdžiai ir pažįstu. Ponios Kroes politika vertinama nevienareikšmiškai, tačiau ar nevertas susižavėjimo žmogus, pažabojęs Microsoft (iš pradžių Europoje pradėta tiekti Windows versija be Internet Explorer, o paskui – su naršyklių pasirinkimu) ir pagrūmojęs Google, jei pastaroji peržengtų konkurencijos principų ribas?

Jei Neelie Kroes sutiktų dalyvauti Vilniaus IGF susitikime, tai veikiausiai kalbėtų apie informacinės visuomenės ugdymą iš Europos perspektyvos. Skamba nekonkrečiai, bet tai labai konkreti komisarė, todėl jos kalbą labai labai norėčiau išgirsti. Kadangi susitikimo programa dar nepatvirtinta, tai kol kas telieka viltis, kad ji smarkiai nesikeis. Programoje numatyta labai daug įdomių pranešėjų ir svarbių pranešimų, bet nenorėčiau jų komentuoti anksčiau laiko – dar neaišku, ar visi kviečiami asmenys galės dalyvauti forume. Žinau tik, kad nė už ką nenorėčiau jo praleisti.

ARTS (Flickr) nuotrauka

Tebus šis įrašas skirtas skeptikų ketvirtadieniui. Jis buvo vakar, bet tema yra švelniai skeptiška. Ji, tiesa, nėra stebinanti, atvirkščiai – mokslo rėmimo dalykai turėtų būti gerai pažįstami kiekvienam akademijos pasaulio žmogui.

Universitete ant mano darbo stalo patiestas plakatas, kasdien manęs klausiantis (plakatas tapo tarsi padėklu nešiojamajam kompiuteriui), ar aš norėčiau užsiimti mokslo tyrimais. Jei taip, ragina plakatas, neskubėk išvykti į užsienį – finansavimą gali gauti ir čia!

Šiuo metu jokių didelių tyrimų nesu sumanęs, tačiau norėčiau juos pradėti metų pabaigoje arba kitais metais. Verta pasidomėti galimo finansavimo sąlygomis, ar ne?

Šiek tiek daugiau pasidomėjus, paaiškėjo, kad parama skiriama grupėms, bet ne individualiems mokslininkams. Nors čia pat primenama, kad jos paskirtis – skatinti naujausius tyrimus ir pažangiausius mokslo darbus. Hmm… Ar man vienam galai nesueina?

Jei koks mokslininkas imasi visiškai naujos srities ir ketina vykdyti tyrimus (pagal paramos taisykles – ideali situacija), tai jis tikriausiai toje srityje yra pirmas ir/arba vienas (pagal paramos taisykles – netinkama situacija). Jei susirenka visa mokslininkų grupė (pagal paramos taisykles – ideali situacija), tai veikiausiai tyrimų sritis jau gerai žinoma ir nėra „avangardinė“ (pagal paramos taisykles – nelabai gera situacija, nors visada galima prirašyti „naujų aspektų“). Kitaip tariant, paramos programos šūkiai nelabai dera su jos taisyklėmis. Nebent aš ne taip supratau…

Nesu kreipęsis jokios paramos ir finansavimo, tačiau tiek rėmėjų, tiek ir paramos gavėjų rūpesčius šiek tiek žinau. Pirmiesiems (šiuo atveju Europos Sąjungai) rūpi, kad parama patektų tam, kam reikalinga, ir kad jos lėšos nebūtų panaudotos netikslingai ar, neduodie, „išplautos“. ES turi nemažai nuospaudų dėl anksčiau skirtos paramos panaudojimo, todėl natūralu, kad stengiasi iki minimumo sumažinti pavojus pačiose paramos teikimo taisyklėse.

Paramos gavėjai gi tikriausiai skirstytini į „profesionalus“ ir „žioplius“. Profesionalai seniai semia iš ES ir kitų valstybinių/tarptautinių kibirėlių, puikiai supranta biurokratinę rėmimo anonsų kalbą („stadijos“, „sekcijos“, „programos“, „žr. skyrių 84A-1/112“ ir pan.) ir iš karto gali įvertinti savo, savo grupės, organizacijos ar įmonės galimybes gauti finansavimą. Retas kuris tinka 100%, bet profesionalai žino, kaip „pamasažuoti“ paraiškas. Jei remiama sritis išvis netinka, kaip mat sukuriamas konsorciumas – pageidautina su „žiopliais“, nes tie nė rėmimo suma nepasidomės – džiaugsis bet kokiu gautu litu.

Žiopliai, kaip jau galima buvo suprasti, yra visiška profesionalų priešingybė. Jie kreipiasi paramos tik tada, kai paramos tikslas 100% sutampa su jų darbu. Veikiausiai jie kreipiasi ne patys, o kieno nors paraginti – „žiūrėk, Agne, tu čia vargsti, o juk ES remia tokius projektus!“. Žiopliai finansavimo negauna, nes nesugeba tinkamai užpildyti paraiškos formų, o lydimiesiems raštams, ištuokos liudijimams ir šuns skiepų dokumentams surinkti neranda laiko – skirtingai nuo paramos profesionalų, jie užsiima realia veikla.

Na, yra galimybė turėti savo vadybininką. Bet ne Lietuvoje. Lietuvoje vadybininko pareigas gali atlikti patyręs mokslo grupės ar padalinio vadovas, kuris rūpinasi, kad visi jo kolektyve dirbantys mokslininkai turėtų reikiamus tyrimams resursus. Vargas tam kolektyvui, kurio vadovas yra paskirtas pagal akademinius nuopelnus ar reputaciją. Džiaugsmas tam kolektyvui, kurio vadovas yra energingas ir verslus žmogus.

Man žioplio eksperimentas – dar ateity, tačiau rūpėtų iš jūsų išgirsti, ar kada nors esate teikę paramos paraiškas, ir kuo visa tai baigėsi? Nebūtinai mokslines. Ar teko naudotis sumanių tarpininkų/profesionalų paslaugomis? Kaip vertinate savo galimybes gauti paramą?

Dėl ko klausiu? Ne vien iš smalsumo. ES ataskaitose dažnai rašoma, kad paramos apimtis didėja, o jos panaudojimas mažėja. Aš nujaučiu, kur čia bėda, bet gal nuojauta apgauna?