Zoe Brown (Flickr) nuotrauka

Pirma, kas šauna galvon išgirdus “Europos sąjungos galimybes”, yra instinktas suklusti – vėl kalbėsime apie egzistuojančius paramos ir finansavimo kelius. Va, gal ir vėl kviečia teikti paraiškas projektams – struktūriniams fondams įsisavinti, o gal kokios prioritetinės srities įgyvendinimui (pavyzdžiui, atitinkančius ES Baltijos jūros regiono Strategiją). Arba specializuotiems projektams susijusiems su įvairių Europos komisijos veikla: aplinkosauginiai projektai, švietimo projektai, jaunimo projektai, pilietiškumo ir dalyvavimo demokratijoje skatinimo projektai ir pan.  

Choo Yut Shing (Flickr) nuotrauka

Mano geriausia vaikystės draugė Asta turi vadinamąją „verslininkystės gyslelę“ – sunkiai apčiuopiamą ir apibūdinamą bruožą, kuris, teigiama, jeigu jį turi daugiau žmonių, padeda vystyti savarankišką visuomenę.
Asta dažnai užsiima įvairių sričių šeimos verslu. Ji tai dirba šeimai priklausančioje kavinėje, tai parduotuvėje, tai padeda tėvui įmonėlėje, ten užimdama įvairiausias pareigas (nuo administratorės iki direktorės). Ji sutvarko problemas nuo smulkiausių iki sudėtingiausių, ir jos rankose, regis, jokia organizacinė bėda yra ne tokia jau didelė bėda. ir nors negyvena pertekliuje, sako, kad taip turbūt geriau, nei būti samdine, nors samdomos darbuotojos darbo taip pat nesikrato.

Think Moncur (Flickr) nuotrauka

Solidžiausi užsienio žiniasklaidos leidiniai yra šimtus kartų aprašę netikėtą verslo nišos neatitikimą. Apie mažus, nebrangius ir didelius bei prašmatnius viešbučius. Pastaruosiuose internetas dažniausiai mokamas. Dar brangiau tenka mokėti už bevielį ryšį. Jeigu atvykote be kompiuterio, verslo centre veikiausiai bus taikomi papildomi mokesčiai, arba čia galėsite praleist ne ilgiau nei pusvalandį, nelygu viešbučio taisyklės. Teks mokėti už dokumentų atspausdinimą, vandens buteliukus ir kitus mažmožius.

Bill Honl (Flickr) nuotrauka

Prieš kelerius metus, o tiksliau prieš dešimtmetį, Vilniuje pirmą kartą buvo surengta akcija, kuria miesto senjorams buvo siūloma sekmadieniais kavinėse vaišintis nemokamu kavos ar arbatos puodeliu. Jau tuomet atrodė, kad ši iniciatyva – tai gražus gestas, nors tikrą po ja slypinčios logiką ir problemos ištakas tuomet dar suvokiau labai fragmentiškai. Tik stebėjausi, kodėl, kad ir kaip stengiantis, man vis nepavykdavo prikalbinti močiutės pasinaudoti šia galimybe. Juk jei iki tol nuolat pagrindine laikymosi atokiau nuo visuomeninio vyksmo priežastimi maniau esant menkas finansines pajamas, šia akcija, rodos, pastaroji kliūtis buvusi panaikinta. Tačiau, matyt, naiviai mąstydama tuomet neįvertinau kitų socialinių veiksnių. Gal aplinkos neįprastumo, vadinasi, ir nesvetingumo? Gal motyvacijos arba sveikatos trūkumo? O gal tiesiog tokio socialinio dalyvavimo neįprastumo. Pripažinkime, kiek kartų iš vyresniųjų esame girdėję tokią frazę: “Ką tu, vaikeli, čia – ne man. Tegul jaunimas eina ir linksminasi”. Tikrai? Bet kas gi pasakė, kad čia – ne jums?