Vyrai ir moterys. Kur konflikto esmė? Tiesiog esame skirtingi

Vyrai ir moterys. Skirtingi ir lygūs?

Šiandien antra diena sėdžiu seminare, skirtame daugialypei diskriminacijai. Ir bandau įsikirsti į diskriminacijos (moterų ir vyrų) apraiškas, jų priežastis ir pasekmes.

Kol kas matau faktus – esame skirtingi. Mus skirtingai vertina net ir reklamos užsakovai (prekių gamintojai ir paslaugų teikėjai). Dauguma jų remiasi įvairiais tyrimais apie moterų ir vyrų skirtumus. Nagrinėjame net žmonijos istoriją. Jau suprantu žmonijos raidos etapus, kai moterys buvo vyrų dėmesio objektais, o pačios moterys neva niekada nebuvo subjektais.

Ir vis tiek nesuprantu daugelio vadinamų diskriminacijos elementų. Nes mūsų skirtumai niekada negali mūsų paversti vienodais. O apie lygias galimybes seniai kalbėti nėra ką labai daug. Kiekvienas turime jų daug ir mažai.

O dabar diskusijai noriu pateikti keletą teiginių. Juos radau šiandien ant savo stalo skaitydamas užrašus ant penkių atvirukų, kurie išleisti vykdant Europos Sąjungos remiamą projektą “Novatoriškas socialinių partnerių švietimo strategijos, siekiant įgyvendinti praktinį lygių galimybių principą”.

Pagalvokime, ar tuose užrašuose/pamokymuose, skirtuose vyrus ir moteris išmokyti kai kurių “naudingų” dalykų, nėra diskriminacijos?

Teiginiai ir mokymai vyrams:
Vyrai taip pat gali ir turi teisę bei pareigą prižiūrėti vaikus.
Vyrai gali ir taip pat turi atlikti buities darbus.
Vyrai gali ir turi pareigą kovoti su tarša.

Teiginiai ir patarimai moterims:
Moterų darbas turi būti įvertintas taip kaip ir vyrų.
Moterys taip pat turi konstitucinę teisę gyventi be prievartos ir smurto.

O dabar pabandysiu pateikti savo versiją lygių galimybių ir teisių bei pareigų:
Vyrai ir moterys turi teisę bei pareigą prižiūrėti vaikus.
Vyrai ir moterys gali ir taip pat turi atlikti buities darbus.
Vyrai ir moterys gali ir turi pareigą kovoti su tarša.
Moterų ir vyrų darbas turi būti įvertintas vienodai, jei dirba vienodai.
Moterys ir vyrai turi konstitucinę teisę gyventi be prievartos ir smurto.

Atviras Kodas Europos Sąjungoje

(C) phradaka

Šiomis dienomis, vis dažniau nuskamba istorijų apie tai, kaip įvairios ES šalys sėkmingai „prisijaukina“ atviro kodo programinę įrangą ir džiaugiasi rezultatais. Būtent todėl ir norėčiau Jums papasakoti apie 3, labiausiai įsidėmėjusius atvejus.

• Veronos universitetas keičia 4000 kompiuterių operacinę sistemą į Linux.
  Nuo šiol Verona galės pasigirti, ne tik esanti Romeo ir Džiuljetos meilės istorijos vieta, bet ir inovatyvaus universiteto turėtoja. Visą perkėlimo programą jie pavadino OSA – Open Source di Ateneo, taip pat aiškinama, kad OSA itališkai reiškia drįsti. Šios programos vykdymas pradėtas jau 2009 sausį ir ketinama viską baigti iki 2011 metų. Programa yra vykdoma trimis etapais: 2009 metais, vyks darbuotojų mokymai ir pradėtos naudoti atviro kodo programos: Firefox,Thunderbird ir OpenOffice. 2010 bus pereita prie atvirų formatų, kurie nėra apriboti komercinėmis lincencijomis. 2011 visi kompiuteriai galutinai bus perkelti į Linux operacinę sistemą ir juose nebeliks uždaro kodo programų. Anot projekto koordinatorių darbuotojams nėra sunku pereiti prie naujos darbo aplinkos, taip pat buvo pastebėta, kad kai kurie darbuotojai patys puikiai sugeba pabrėžti darbo aplinkų skirtumus, tai padeda mokymuose susikoncentruoti ties didžiausiais neaiškumais.
  Pagrindine distribucija darbuotojų kompiuteriams buvo pasirinkta Ubuntu, tuo tarpu serveriams parinkta Red Hat distribucija.
• Prancūzijos policija pereina prie Linux.
  Ši programa prasidėjo jau gerokai seniau. 2005 metais buvo nuspręsta perkelti policijos kompiuterius prie atvirojo kodo programinės įrangos. Kovo mėnesį buvo perkelti maždaug 5000 kompiuterių, o iki metų pabiagos ketinama iš viso 15 000 tūkstančių kompiuterių pradėti naudoti Linux operacinę sistemą. Galutinė numatoma šio projekto data yra 2015 metai, kurių pabaigoje visi 90 000 Prancūzijos policijos turimi kompiuteriai naudos tik Linux operacinę sistemą.
  Anot Žandarmerijos leitenanto-pulkininko Xavier Guimard jiems pavyko sumažinti informacinių technologijų biudžetą 70%, visiškai nesumažinant galimybių. Kalbant tiksliais skaičiais, per visą programos vykdymo laiką, jau buvo sutaupyta apie 50 milijonų eurų.
• Dar vienas atvejis Prancūzijoje: Valdžios institucijos 1100 kompiuterių įdiegė Linux.
  Puikiai matosi, kad šioje srityje ES lyderė yra Prancūzija. Prancūzijos parlamentas nusprendė 1100 parlamentarų ir jų padėjėjų kompiuterių perkelti į Linux operacinę sistemą. Šiuo metu ~80% žmonių džiaugiasi šiuo perėjimu ir nenori grįžti prie uždarojo kodo programų, tuo tarpu tik 14% darbuotojų vis dar svajoje apie grįžimą prie Windows. Manoma, kad dėka tokio perėjimo per artimiausius penkerius metus pavyks sutaupyti apie 500 000 eurų.

Suprantu, kad visos šios istorijos yra tik lašas jūroje. ~95 000 kompiuterių, palyginti su pasauline rinka nėra labai didelis skaičius. Tačiau vis tik šie Linux sėkmės pavyzdžiai parodo, kad ir valstybinės institucijos gali labia puikia idirbti su AK programomis, taip sutaupydami savo valstybei pinigų. Vis tik, dabar taip skelbiant taupymo bumą, turėtų susiamstyti visos valstybinės institucijos ir bendromis pajėgomis pereiti prie atvirų standartų. Aukščiau pateikti pavyzdžiai labai puikiai parodo, kad finansams tai tik į gerą, o darbuotojams ir darbui problemų tikrai nekylą.

P. S. Nepamirškim Lietuvos

Vos nepamiršau paminėti, kad minimaliso iniciatyvos yra buvę ir Lietuvoje. 2004m. Vilniaus savivaldybė pirkdama kompiuterius pasirinko Linux operacinę sistemą ir šitaip sutaupė ~50 000Lt. Ir tiek jie sugebėjo sutaupyti nusipirkę viso labo 41 kompiuterį. Ar nebūtų logiška su visais kompiuteriais pereiti prie Linux ir taip sutaupyti dar didesnes sumas? Tiesa, tokią mintį jau yra iškėlęs parlamentaras Petras Auštrevičius. Deja, tačiau jo žodžiai nebuvo pakankamai gerai išgirsti. Tikėkimės p. Auštrevičius nepamirš šios savo idėjos, ją vis primins, kol galų gale ji sulauks atitinkamo dėmesio. Juk tai ne tik sutaupyti pinigai, bet dar ir įrodymas, kad šalis yra pakankamai drasi ir inovatyvi.

Kokius mes matome į Lietuvą atvykusius pabėgėlius: draugiškus ar priešiškus mūsų visuomenei?

Ką mes žinome apie pabėgėlius Rukloje? Prisiminkime per karą ir sovietmečio bėgusius į Vakarus lietuvius.

Šį antradienį (rugpjūčio 25 d.) 10.10 val. Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“ diskutuosime apie į Lietuvą atvykstančius pabėgėlius ir jų gyvenimo bei veiklos mūsų šalyje atspindį žiniasklaidos priemonėse.

Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje privalo vadovautis humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia nuomonių įvairovę, padeda plėtoti visuomenės atvirumą. Tačiau nepaisant šio įpareigojimo vis dažniau diskutuojama apie toleranciją ir jos ribas įvairioms mažumoms. Ypač kai kalbama apie tokių mažumų teisę viešai reikšti savo mintis.

Lietuvos žiniasklaidoje po šalies įstojimo į Europos Sąjungą ne kartą buvo minima, kad mūsų šalį gali užlūsti pabėgėliai ar ekonominiai migrantai iš trečiojo pasaulio šalių. Kol kas taip neatsitiko, tačiau mūsų šalyje gyvenantys ir pabėgėlio statusą turintys žmonės vistike savo gyvenimo būdu, problemomis neretai pakliūna š viešą ardvę. Įvairiuose komentaruose galima ratsi ir tokisu žmonės užjaučiančių ir juos smerkiančių komentarų. Vieni supranta jų šalies ir gyvenimo tragediją, kiti net smerkia pabėgėlius.

Tačiau ar mūsų visuomenę ir žiniasklaidą, kurios dažnai nekantriai reikalauja aiškių atsakymų ir rezultatų, gali tenkinti siūlymas būti toleraniškais? Juk žodis “tolerancija” kilęs iš lotyniško „tolerantia“, reiškiančio kantrybę. Koks yra pabėgėlių atspindys Lietuvos žiniasklaidoje? Ar informacija ir komentarai linkę skatinti toleranciją tokiems žmonėms ir kantriai su jais gyventi, ar labiau formuoti stereotipus ir klijuoti klišes?

Diskusijoje dalyvauja Tolerantiškojo jaunimo asociacijos valdybos pirmininkas Artūras Rudomanskis, žurnalistas Arkadijus Vinokuras, Lietuvos vartotojų instituto direktorė Zita Čeponytė.

Laidą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Lietuvai reikia naujos partijos

Taip, jūs perskaitėte teisingai, dar vienos partijos. Jau įsivaizduoju, kaip jūs skeptiškai žvelgiate į savo monitoriaus ekraną ir galvojate: „O kam? Juk prieš praeitus rinkimus ir taip bent trys naujos partijos atsirado, o nepasikeitė iš esmės niekas, jos arba nepateko į Seimą, arba tapo visišku pajuokos objektu.“ Iš esmės jūs esate teisūs, tačiau, mano nuomone, ta nauja partija turėtų daug ką daryti kitaip, negu debiutantai darė iki šiol. plačiau >

Žmonės be pilietybės

“Vėtros” legionierius rungtynes su “Fulham” Anglijoje stebėjo už grotų – štai tokia tragikomiška situacija atsitiko vienam sostinės komandos legionieriui iš Estijos. Įgijo jaunuolis tam tikros patirties, dargi praplėtė „Vėtros“ gerbėjų ratą, o kadangi rungtynės praktiškai nieko nebelėmė, tai ir sportinių pasekmių įvykis neturėjo. Tiesa, gal ir galėjo sostinės komanda kreiptis į ambasadą (neaišku kieno, žmogus gi be pilietybės) ir jei „Vėtra“ turėtų, kiek svarbesnį statusą tarptautinėje arenoje būtų kilęs didesnis skandalas, tačiau ką gali klubas, jei tarpvalstybiniu mastu ši situacija, jau kurį laiką yra užšaldyta.

plačiau >

Klientų aptarnavimas Vilniuje ir Europoje

Geras aptarnavimas: koks jis? Kokią įtaką daro kasdieniniam mūsų gyvenimui? Kokį įspūdį kuria atvykėliams? Ar galima išskirti aptarnavimo ypatumus skirtinguose Europos regionuose?

Būdami vartotojiška visuomenė, nuolat susiduriame su klientų aptarnavimu akis į akį – t.y. su žmonėmis, kurie mums parduoda, konsultuoja, suteikia paslaugas. Kiekvienas toks susidūrimas gali pakelti arba sugadinti nuotaiką visai dienai. Pritariu VEKS organizuojamo projekto „Vilnius `09 kviečia“ išvadai, kad Vilniaus aptarnavime labiausiai trūksta ne profesionalumo, o paprasčiausios šypsenos. Pats susiduriu su atvejais, kai personalas būna ne tai kad apatiškas klientui, bet dar ir piktai nusiteikęs, arogantiškas, priekaištaujantis…
Nemalonaus bendravimo rezultatas – vis labiau plintantis uždarumas, apsišarvavimas nuo emocijų, apatiškumas aplinkai. Natūralu – kad neperimtum blogos nuotaikos, tenka ją tiesiog ignoruoti. O ignoruodamas pykčius, dažniausiai praleidi ir geras emocijas, o tai ir asmeniškame bendravime pradeda atsispindėti.
Taigi aptarnavimas įtakoja ne tik pardavimus/trumpalaikes emocijas, bet ir apskritai santykius tarp žmonių.

Tai taip pat svarbu ir iš miesto įvaizdžio pusės. Atvykėliai dažniausiai apsistoja vos kelioms dienoms ir apie miestą įspūdį susidaryti turi tik kelis šansus. Jei su vietiniais susiduria tik aptarnavimo sferoje ir nepasiseka su personalu, svečias apie vilniečius susidarys labai nekokį įspūdį…vėlgi, dėl šios priežasties VEKS organizuoja „Vilnius `09 kviečia“. Tik niekaip nepavyksta surasti, kokiais konkrečiai būdais ta kokybė bus keliama, apart lipdukų ir mokymų. Jei deklaruojama, kad trūksta šypsenos (tam pritariu), tai ar ją suteiks mokymai? O jei juose bus išaiškinta, kad šypsotis būtina, ar ta šypsena bus natūrali?

Bekeliaudamas po Europą patyriau pačių įvairiausių aptarnavimo pavyzdžių. Turbūt labiausiai įstrigo prekybcentrių kasininkių draugiškumas Prancūzijoje. Jos ne tik gyvybingai skaldo frazių rinkinį bonjour! merci! vualia! au revoir!, bet ir viską atlieka su stebėtinai paprastu malonumu veide. Na, bet gal ir nieko keisto, kai didieji prekybos centrai užsidaro 21:00, o sekmadieniais nedirba išvis. Arba Barselonoje kaip silkių statinėje lankytojų pripildytoje „šampaninėje“ barmenas tiksliai atsimena kiek kam taurių pripildė (dažniausiai tas skaičius būna didesnis už 5).

Gal turite savo atmintyje įšlikusių stiprių aptarnavimo pavyzdžių iš tolimesnių Europos kraštų? Kas jas įtakoja – valstybės politika (kaip Prancūzijos atveju), tradicijos (Barselonos užeigėlė), aukšti atlyginimai, ar kokios kitos priežastys? Ir ar jautriai reaguojate į stipriai blogą/gerą aptarnavimą?

Miestas mieste: Lietuviška (NE)sėkmės paslaptis

Lietuvoje nuo seno turime sostinę ir dar keletą ar keliolika miestų. Anksčiau garbingą miesto statusą patvirtindavo Magdeburgo teisių įgijimas. Vėliau miestu galėjo vadintis gyvenvietės, kuriose žemės ūkyje buvo užsiėmę ne daugiau kaip pusė gyventojų. Tačiau XXI amžiuje tokių formalumų neužtenka, reikalingas konkretus objektas. Iš naujo savo vertę turintys įrodyti miestai galiausiai už pastangas būna apdovanoti nuosavu prekybos ir pramogų centru AKROPOLIU. Šalyje veikia jau keturi tokie prekybcentriai, tad galima konstatuoti, kad turime 4 Europinio (?) lygio miestus. plačiau >

NUO PAŠILAIČIŲ PARDUOTUVĖS PREKIAUTOJO IKI BARACK‘O OBAMOS

Antras kartas bloge. Ne ką drąsiau nei pirmą. Vadinasi, dar nepersilaužiau, bet turiu tikslą pajausti komfortą ir elektroninėje erdvėje, taip ir padarysiu.
Šiandien aš apie tai, kokie galime būti. Mano išeities teiginys – galime būti visokie. Kas turite abejonių, rekomenduoju pažaisti žaidimą „šešios skrybėlės“. Štai kai kurie psichologai dažnai jį taiko, nes tai itin veiksmingas metodas – ypatingai jei dar niekados nesate persikūnyję į kitą asmenį, verta pabandyti. Žaidimas vyksta paprastai – visi dalyviai (rekomenduojama ne daugiau šešių) kartu sprendžia jiems pateiktą užduotį. Tai gali būti pavyzdžiui, Lietuvos transporto kamščių mažinimas skatinant lietuvius važinėti dviračiais. Žaidime skirtingos skrybėlės simbolizuoja kiekvieno dalyvio skirtingą „vaidmenį“. Tai gali būti JAV prezidentas Barack‘as Obama,  Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, garsus Lietuvos veikėjas (amžiną atilsį) Vytautas Kernagis, pašilaičių daržovių parduotuvės prekiautojas, Marijampolės autoserviso meistras.
plačiau >

Vairavimo kultūra skirtinguose regionuose

Štai vienas video startui:

Saigon gyventojai labai sėkmingai važiouja per sankryžą, eismą tik prilėtindami, tačiau nesustabdydami, nors ir nėra net elementaraus šviesoforo. O mes leidžiame milijonus statyti žaliesiems koridoriams mieste.

plačiau >

HYPE effect’as

hype

1: deception, put-on 2: publicity ; especially : promotional publicity of an extravagant or contrived kind

Kodėl kiekvieną kartą, kai man pasako žodžių junginį „MP3 Player“ prieš akis man iškyla IPOD‘as?

Ar kada nors uždavėte sau klausimą: kodėl visuomenė masiškai renkasi kokybe ir kitais parametrais prastesnius prietaisus, nors jų pasirinkimas ir prieštarauja logiškam sprendimui?

Kodėl vietoj IPOD‘o nesirinksime pigesnio ir kitais kriterijais jam nenusileidžiančio (ar net pranašesnio) grotuvo? Kodėl žmonės nešioja Ray-Ban akinius, nors kai kuriems jie akivaizdžiai netinka? Kodėl, kai pagalvojate apie baltąją mešką, jį būtinai turi būti su Coca Cola buteliu rankoje?

plačiau >