„Pasaulis mažas, tu pati žinai, tik dešimt valandų ir tu tenai“, – šie žodžiai skamba vieno gerai žinomo atlikėjo Lietuvoje Tomo Augulio dainoje. Žodžiai preciziškai taiklūs. Ypač šiais laikais, kai galime pusryčius valgyti Alytuje, o vakare jau būti Niujorke.
Ne kiekvienas gali nueiti kaip Simonas Daukantas pėstute į Vilnių… Daugelis žmonių, pažįstamų, kolegų, su kuriais bendrauju, įsivaizduoja ir bando paaiškinti, kad tų pačių kelionių kainos siekia stratosferines aukštumas ir keliauti šiais laikais gali sau leisti tik pasiturintys žmonės. Drįsčiau nesutikti. Taip gali kalbėti tik materialistai. Pažvelkime atidžiau.
Galbūt šį rytą pabudote trokšdami ganyti ekologiškas kiaules Latvijoje, padažyti tvoras ekologiškame ūkyje Ispanijoje ar prisidėti prie ekologiškos vakarienės gamybos Prancūzijoje? Jeigu taip – tai lengvai įgyvendinama ir nieko nekainuoja.
Vadinamasis „wwoofingas“ yra atsakymas į šiuos norus. Šiame tinkle galima susirasti ekologiškų ūkių ir sodų, susisiekti su jų šeimininkais ir apsistoti juose nemokamai. Keliautojai nemoka už nakvynę ir galbūt maistą, bet už tai padeda ūkyje be užmokesčio. Tokiu būdu skleidžiamos žinios apie organinę žemdirbystę ir „ranka ranką plauna“.
Aš to laukiau. O kol laukiau, praėjo socialinių tinklų įsiūbuotas Arabų pavasaris, o JAV po peticijų bangos atsisakė savo ketinimų interneto cenzūrai. Pagaliau (nuo balandžio pirmos) startuoja ir Europos Sąjungos (ES) piliečių iniciatyvos teisė, kuri įpareigos Europos Komisiją spręsti mūsų iškeltas bėdas. Ir sausio 26 d. bus pristatytos visos naujovės.
Paprasčiau tariant, nuo balandžio pirmos įgysime teisę prašyti, kad Europos Komisija pasiūlytų sprendimus mūsų rūpesčiams naikinti. Jeigu mažiausiai milijonas ES piliečių bent iš septynių bloko narių kreipsis ir to paprašys, EK visus prašymus turės išnagrinėti, ir jeigu matys, kad bėdų tikrai yra – dar ir turės pasiūlyti sprendimą. Kažkaip neabejoju, kad šita naujovė tarp lietuvių turėtų būti populiari.
Po žiemos atšąlančių, atšylančių ir beveik besniegių švenčių Vilniuje, į Stokholmą parsiradau vėlyvą naktį siaučiant lietaus ir sniego gabalų pūgai. Buvo šalta, nors prasmek vietoj; šalta, nes labai drėgna. Sušlapusi ir sustirusi leidausi į metro centrinėje stotyje. Ir ten man atėmė žadą. Pati negalėjau atsistebėti – ne kas kita, bet palei peroną iškabinti reklaminiai plakatai. Iš jų į šaltą Stokholmo žiemos naktį veržte veržėsi žydras Egipto dangus.
Jei esi smalsus, žingeidus ir mėgsti netikėtus atradimus, esi teisingoje vietoje. „Euroblogas“ – tai unikalus tinklaraštis jaunimui, kuriame savo mintimis apie Europą dalinasi po visą žemyną išsibarstę jauni žmonės iš Lietuvos ir užsienio šalių. Ines iš Vokietijos, Monica iš JAV, Darius iš Pasvalio ir kiti. Ką jie mano apie europietišką tapatybę ir klimato kaitą, finansų krizę ir kulinarijos tradicijas skirtingose ES šalyse? Kiekvieną savaitę „euroblogeriai“ gliaudys naują temą. Jaunatviškai, nenuobodžiai ir su ugnele.
Mano vardas Giorgi Gardava, bet draugai mane vadina Gio. Esu 29-erių metų gruzinas šiuo metu vis dar ieškantis savęs. Pastaruosius šešerius metus dirbau mano miesto, Zugdidžio, savivaldybėje, tačiau likimo karusėlė, pasisukiojusi tai į vieną tai į kitą pusę, atvedė mane į Vilnių. Šiuo metu savanoriauju pagal EST programą Visų šventųjų parapijos šeimos centre.
