Library (Flickr) nuotrauka

Klausimas, ką pasirinkti – studijas Lietuvoje ar užsienyje – turbūt kankina daugelį būsimų ar studijas norinčių pratęsti studentų. Visi dėlioja pliusus ir minusus, stengdamiesi priimti teisingiausią sprendimą. Įdomu, ar visada sprendimas būna priimamas racionaliai ir kiek jis būna nulemtas dabartinio bumo – žūtbūt išvykti studijuoti į užsienį?

Birželio mėn. publikuotas Skeptikų ketvirtadienio įrašas “Būsimų studentų misija – evakuacija iš lietuviškų universitetų?” susilaukė didelio susidomėjimo, tad ir pirmiesiems virtualiems debatams nusprendėme skirti šią temą, kad išsiaiškintume vyraujančią nuomonę. Studijų Lietuvoje pusę palaiko Vilniaus universiteto Studentų atstovybės prezidentas Liutauras Gudžinskas, kuris taip pat yra studijavęs Jungtinėse Amerikos valstijose, o studentų atstovavimo įgūdžių įgijęs būdamas studentų atstovu VU Senate, VU Mokslo komitete, VU TSPMI Taryboje. Studijų užsienyje pusę atstovauja “Kastu International” marketingo vadovė Živilė Gribauskaitė. Ši organizacija padeda Lietuvos jaunimui stoti į užsienio universitetus, konsultuoja juos, vykdo stojimą.

Taigi kviečiame aktyviai išsakyti savo nuomonę ir nuspręsti, kas geriau – studijos Lietuvoje ar užsienyje!

Sėdint viename iš daugelio Amsterdamo barų užmezgu pokalbį su vietiniu olandu. Italų kilmės olandas apipurškiamas klausimų dušu: kodėl klumpės, tulpės, malūnai, narkotikai, prostitucija ir galiausiai pradedame kalbėti apie dviračius. Apie 80 proc. šalies gyventojų turi dviračius, ir jų yra priskaičiuojama apie 17 mln. (Olandijoje gyvena 16,6 mln. gyventojų). Akivaizdu, jog olandai dviračius dievina. Vaikštant Amsterdamo gatvėmis reikai būti budriam, kad neužmintum ant dviratininkų tako arba šiaip nepasimaišytum jiems ant kelio,nes jie yra miesto valdovai ir kitaip net būti negali. Pašnekovas tik užsimena, jog kuomet yra pavogiamas dviratis labiausiai gaila spynelės, nes ji kainuoja 50 eurų, o pats dviratis tik 10-20 eurų. Olandai per metus daugiau išleidžia dviračių spynelėms nei patiems dviejų ratų draugams. Nepaisant to 2009 m. tulpių mylėtojai dviračiams išleido 950 mln. eurų. Nuomos punktų Amsterdame yra apstu ir norėdami pasivažinėti dviračiu nesusidursite su problema kur jį išsinomuoti, palikti, kokiu keliu važiuoti. Viskas čia sutvarkyta idealiai.

Dar viena velomanų tauta – danai. Jie kaip ir jau minėti olandai dviračius mina dieną naktį, rytą vakarą, saulei šviečiant ir lietui lyjant. Dviratis naudojamas važiuojant į darbą, vakarėlį, vežant vaikus iš darželio, lankant močiutę, apsipirkinėjant ir dar daugelyje situacijų (40 proc. danų į darbą važiuoja dviračiu). Danai taip pat savo dviračius prirakina tvirtai spynele, nes ir čia jie yra vagiami. Dviračių takai nulieti nepriekaištingai, neradom kelio kuriame nebūtų dviračių tako. Žinoma suma, investuota į šią infrastruktūrą nėra maža – per tris metus ji sudarė 116 mln. litų. Kopenhagos valdžia yra išleidusį įstatymą, kuris liepia dviračių takus nuvalyti greičiau, nei automobilių. Taip pat prie šviesaforų yra įmontuoti specialūs laikikliai, už kurių dviratininkas laukdamas žalio šviesaforo singalo gali pailsinti savo kojas ir nenukeldamas jų ant kelio dangos ramiai sulaukti starto. Nuomotis dviratį Kopenhagoje taip pat lengva kaip rasti McDonald‘ą Niujorke. Tiesa, Kopenhagoje egzistuoja city bikes sistema, už kurios naudojimą nereikia mokėti. Susirandi dviračių punktą, įmeti 20 kronų monetą, važinėji po miestą, pastatai dviratį ir atgauni savo užstatą.

Daugiau…