Šventiniai sveikinimai!

Krepšinis – geriausias Lietuvos ambasadorius…

Jau keletą metų Lietuvoje aktyviai kalbama apie šalies įvaizdžio formavimą. Tiesa, darbais ypač nuosekliais šios kalbos retai kada virsta. Nei milijonai išleisti „drąsiems“ konsultantams, pamirštant sutvarkyt elementarų susisiekimą su šalies sostine, nei kultūros sostinės fiasko greičiausiai nepadėjo formuoti Lietuvos kaip patrauklios turizmui ar investicijoms šalies vaizdinio. Tačiau, ne klausimui, ar išviso reikia kažkokiomis kompanijomis, o ne nuosekliai gerinant infrastruktūrą, turizmą, skatinant kultūra formuoti įvaizdį turtingų dėdžių galvose, šis blogas yra skirtas.

plačiau >

Apie Turkiją, Europą ir krepšinį

Dažnai diskusijose apie tai kodėl Turkija turėtų/neturėtų priklausyti Europos sąjungai, kaip vienas iš pagrindinių
argumentų prieš yra naudojamas „bet juk Turkija nepriklauso Europai, ji yra Azijoje.“ Argumentas tikrai yra pakankamai rimtas. Tačiau  jį išgirdus kyla paprastas klausimas – o kaip tuomet atsitiko, kad EUROPOS krepšinio čempionate pirmąsias rungtynes mes pralaimėjome tai pačiai Turkijai?

plačiau >

Tūkstantis metų reklamos

Lietuvos vardui šiemet – tūkstantis. Tiek ir dar daugiau kartų jos vardas skambėjo tarptautinėje žiniasklaidoje. Tikslas pasiektas: valstybei reklamos padaryta apsčiai. O kokia kaina? Finansiškai – kone už dyką (ir gerai, krizės metu reik ieškoti kūrybiškesnių sprendimų, taupyti biudžeto lėšas), o realiai sumokėjome šalies prestižu. Ar ne per brangiai kainavo gauta (anti)reklama? plačiau >

Vertybinis nihilizmas

Žmogus. Paimta iš SalvationArmy.org.nz

Pastaruoju metu netyla kalbos apie neseną istoriją, kai nuo tilto buvo numestas šuo. Žmonės iš arti pamatę gyvulio tragediją sakytum atsitokėjo nuo svaigiai taikios kasdienybės ir unisonu pasmerkė jaunojo  sadisto poelgį. Visuomenės reakcija labai priminė ažiotažą, beveik prieš du mėnesius kilusį po Kauno mieste vykusių žudynių ir su jomis susijusio pedofilijos skandalo.

Suprantama, jog beprasmis smurtas prieš gyvūnus yra visiškai netoleruotinas. Kita vertus, neadekvatus liaudies susijaudinimas ir akivaizdus perteklinis dėmesys šuns atvejui apnuogino kitą sunerimti verčiančią socialinę tendenciją – visuotinį sulaukėjimą.

Jei šios tragedijos nebūtų buvę pirmuose laikraščių ir interneto portalų puslapiuose, tautiečiai, veikiausiai, net nebūtų atkreipę dėmesio. Be abejo, rašau ne apie tai, kad pastaroji istorija žiniasklaidoje turėjo būti nuslėpta. Teigiu, kad naujieną buvo galima pristatyti mažiau emociškai įkrautu tonu ir juo labiau ne kaip nacionalinį savaitės įvykį. plačiau >

Tikrasis Europos veidas

Praėjusią savaitę netikėtai greitai išrinkti du nauji Europos Sąjungos vadovai – Bendrijos prezidentu tapo Belgijos premjeras Hermanas van Rompuy, o užsienio politikos ministre – britų deleguota ES prekybos komisarė Catherine Ashton. Rinkimai, kurie veikiau priminė didžiųjų ES valstybių padiktuotą paskyrimą, dar kartą parodė ES ir jos šalių narių politinį neįgalumą bei sužlugdė, bent trumpam, po Lisabonos sutarties faktinio priėmimo kilusias stiprios ir konsoliduotos ES, viltis.

Iškart po rezultatų paskelbimo, spaudoje pradėjo mirgėti tas pats klausimas – „kas jie tokie?“. Ir tai visiškai suprantama reakcija, nes į pačias svarbiausias Europos Sąjungą reprezentuojančias institucijas išrinkti dažnam jos piliečiui visiškai nežinomi žmonės. Tai asmenybės, atitinkančios ES, kaip biurokratinės imperijos įvaizdį – pilki, tykiai kabinetuose kompromisų beieškantys, necharizmatiški politikos administratoriai. plačiau >

Darsyk apie pavardžių rašybą

Abiejų Tautų Respublikos herbas. Paiimta iš Wikipedia.org

Pastaruoju metu suaktyvėjo viešos diskusijos dėl lenkiškų pavardžių rašybos. Aistros kilo dėl nacionalistiškai mąstančių Lenkijos parlamentarų bei žiniasklaidos atstovų pasisakymų, jog Lietuva yra nesvetinga kitataučiams šalis. Tai neliko nepastebėta ir Lietuvoje – jau kurį laiką dažnas rimtesnis publicistas narplioja pavardžių rašybos problemos peripetijas.

Tokios, aistras kaitinančios ir nereikalingą įtampą keliančios, diskusijos tarp Lenkijos ir Lietuvos visuomenių atstovų yra pirmos po ilgo laiko tarpo. Ir kiekvieno blaiviai mąstančio lietuvio galva – bevertės.

Vertėtų pabrėžti, kad mes jau nebesame ta tarpukario tautinė valstybė, kurioje etniniai lietuviai jautėsi proteguojama visuomenės grupe, o visos kitos buvo menkavertės ir veik beteisės valstybės sudedamosios dalys.

Galima prisiminti ir tai, jog kartu su lenkais, jau penkerius metus esame NATO ir Europos Sąjungos nariais. Todėl mus sieja daugybė bendro politinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo įsipareigojimų, kurių nemenka dalis yra užfiksuota įstatymuose – europinėje teisėje (acquis communautaire). Beje, nederėtų užmiršti ir ilgus šimtmečius bendrą gyvenimą menančios Abiejų Tautų Respublikos. plačiau >

Pamąstymai apie šiuolaikinį meną

Postmodernus menas. Nuotr. iš puslapio Sculpture.pe.kr

Kai kalba pakrypsta apie meną, net ir šiais postmoderniais laikais tūlas žmogelis, nelygu jo charakterio ypatybės, sutrinka, supyksta arba tiesiog lieka abejingas. Kodėl? Mano atsakymas paprastas: visais žmonijos egzistavimo amžiais menas buvo išskirtinai elito, aristokratų kultūrinė veikla. Paprasti mirtingieji meno nei suprato, nei norėjo suprasti, o iš tiesų, net nesugebėjo tokia veikla užsiimti. Praūžus Didžiajai Prancūzijos revoliucijai, šis „žmogiškųjų apačių“ nesusivokimas nuosekliai virto apmaudu, peraugusiu į pyktį, pagiežą ir agresiją elito atstovams, kuriems menas buvo artimas kaip meno kūrėjams, vertintojams ir vartotojams. Galiausiai esminį perversmą kultūroje ir mene padarė modernizmas, sutraukęs šių objektų ryšius su tradicija bei autoritetu, o galutinį tašką padėjo postmodernizmas, kuris meną pavertė kiekvieno, net ir „liaudies“ žmogaus gyvenimu.

Pateiksiu savo supratimą apie meną. Pirmiausia reikia sutarti, kas sudaro meno turinį. Mano supratimu, meno kūrinys turi nagrinėti žmogaus gyvenimui svarbias, egzistencines problemas bei jų priežastis. Kūrybos tematika privalėtų apimti tokius gyvenimo fenomenus, kaip mirtis, baimė, džiaugsmas, skausmas, liūdesys, meilė ar kitus, žmogų per amžių amžius kankinančius ar pamaloninančius, veiksnius. plačiau >

Skvotas: kitoks gyvenimo būdas mieste

Didelis būrys žmonių, savavališkai užėmęs pastatą, jame užsiima nežinia kokiomis veiklomis, reikalauja teisių ir nenori apleisti užgrobtos nuosavybės. Taip gali būti apibūdinti squater‘iai – po visą Europą (ir plačiau) paplitęs gyvenimo būdas, kuomet nenaudojamuose miesto pastatuose apsistoja alternatyvų gyvenimo būdą pasirinkę žmonės. Buvau ir aš viename tokiame apsistojęs.

plačiau >

Trumpa rusiško mentaliteto istorija

Rusijos imperializmas: Stalino planai

Armėnų kilmės rusų politologas Andranikas Migranijanas mėgdavo sakyti, jog Rusijos istorija, tai nuolatinė autoritarinių bei totalitarinių valdžios sistemų kaita laikotarpių bėgyje. Savo įžvalgą jis argumentavo tuo, jog komplikuota rusų tautos dalia daugelį amžių kariaujant dėl išlikimo arba įtakos sferų su artimiausiais savo kaimynais, vidaus politikoje leido įsigalėti tvirtos rankos kultui. Nuolat kylantys konfliktai su „išorės agresoriais“ būdavo pristatomi kaip grėsmė šalies saugumui. Valdžios elitas išmaniai naudojosi nepaprastąja padėtimi valstybės viduje iki minimumo suvaržydamas piliečių teises. Ilgainiui tokia padėtis tapo neatsiejama rusiškojo mentaliteto dalimi. Konsoliduota ir permanentinio karo negandoms pritaikyta liaudis valstybės valdovams suteikė papildomų kozirių, ir taip jau nemenkam, karybos ir visuotinės mobilizacijos potencialui. plačiau >