Pirkti – mesti, pirkti – mesti

Pafinai dėl ryškiai raudono snapo vadinami Atlanto papūgomis. Nuotraukos autorius Steve Deger.

Važiavau į Islandija dėl jaunimo mainų projekto, kuris be galo įdomus ir vertas atskiro įrašo, todėl čia daugiau rašysiu apie įspūdžius apie šalį. Jie netikėti ir verti pasidalinimo. Mūsų pilnos sudėties tarptautinę grupelę iš Turkijos, Italijos ir Lietuvos pasitiko organizacijos Hateigskirkja vadovas Bjorgvin Thordarson. Islandas, vežantis iš oro uosto į viešbutį, jautėsi privaląs parodyti naktinį kalėdinį Reikjaviką. Tad mūsų Land Rover (maždaug pusė metro aukštesnis nei tie, kuriuos pietaudami stebime su avariniais signalais Gedimino prospekte) daro lanką. Nepaisant to, jog jau netoli pirma nakties ir ryt laukia intensyvi darbotvarkė, Bjorgvin‘as suko ir suko ratus senamiesčio gatvėmis ir tvirtino, kad tokio šviesaus miesto kaip Reikjavikas visame žemės rutuly nerasime. Beje, ne iš piršto laužė -  aplankęs kone visą Europa bei gerai „išmaišęs“ Rusiją – žino, ką sako. Islandijos sala, daug arčiau arkties nei kontinentas, todėl islandai praleidžia vidutiniškai 20 valandų gruodžio paros tamsoje. Ką jie daro – uždega šviesas. Važiuodamas Bjoringas mums rodo namų langus, kur žybsinčios girliandos puošia ne tik parduotuvių vitrinas, bet kiekvieną gyvenamojo namo langą – nesvarbu, koks rajonas, kokia gatvė, kiek namas nutolęs nuo sostinės senamiesčio. Visur žybsi žybsi švyti švyti mirkčioja mirkčioja! Pamaniau, jog Islandijos pasakoje pamotė, norėdama sugalvoti neįveikiamą užduotį Elenytei, turėtų ne žibučių, bet nepapuoštų langų Reikjavike išsiųsti ieškoti. O ir Elenytei Islandijos pasakoje būtų lengviau – bent jau oro atžvilgiu – žiemos saloje švelnios dėl golfo srovės, tad nereiktų vargšelei  bristi per gilias pusnis siaučiant Sibiro platybių speigui… Įsigalėjusi tradicija puošti langus tiek gyvybinga, kad net po praėjusių metų spalį šalį ištikusios finansų krizės neužgeso nei viena lemputė.  Priminsiu, jog nuo 2008 spalio Islandijos kronos vertė krito vos ne perpus – anksčiau už vieną eurą užtekdavo mokėti 110 Islandijos kronų, šiuo metu – 185 kronas reiks pakloti.

Naktinio kalėdinio miesto įspūdis toks stiprus, kad septintą pabudau. Visur tamsu tamsu. Tada visa grupė suprantame, koks jausmas apima atsikėlus septintą ryto ir iki pusės dešimt laukti saulės patekėjimo. Dar daugiau nustembame pajutę, kaip čia vertinama, tai kas užauginama… Jei pamenate tradicinius Europos viešbučių pusryčių stalus sunkiai išlaikančius gausybę įvairiausio maisto, įsivaizduokite priešingą situaciją – pusryčių stalas su mažais indeliais džiovintų vaisių, mažutis šeimyninis ąsotis sausų pusryčių, keli nedidukai gabaliukai sūrio ir duona. Duona pateikiama nepjaustyta! Jei norėtum suvalgyti riekutę, turi paprašyti restorano padavėjos – tik tada atpjaus. Tik su reikalu -  jei žino, kad  bus valgančių.

Pirmas įspūdis prekybos centre – prekės kokybiškos ir jų mažai. Vienu tarpu net sukirba mintis mus priimančių islandų paklausti, o kodėl nėra prekių iš Turkijos, Korėjos, Kinijos ir apskritai kaip jūs, mieli islandai, sugebate laimingai leisti tamsias dienas, kai prekybos centruose nėra pigių prekių parduotuvių, kur prekes gali tiesiog pirkti dėlto, kad „turiningai“ praleistum sekmadienį. O čia vat – užeini į baldų parduotuvę, matai dešimt kėdžių –  kelios baltos, kelios tamsaus medžio, kitos šviesaus. Viso klasikinio dizaino ir spindi gaminio kokybe. Tai visas pasirinkimas. Jokio kito baldo, jokios oranžinės kušetės ar šviesiai žalios spalvos fotelio, kuris dažnai abejotinos kokybės, bet labai ryškus ir papuoštas lentele „Akcija“. Visos prekės nesvarbu, ar baldas, ar rūbas, ar maistas – kokybiškas ir brangus. Islandus galima suprasti – šioje šalyje aukšta kaina pagrįsta aukšta verte – čia jauti išgrynintas pirmaprades vertybes, mat  lava (ne žemė) nėra pakankamai dosni, kad galėtų augti žolė ar medžiai, ir lietuviškų standartų vasara  čia trunka dvi savaites… žmonės vertina šviesą, šilumą, gyvybę. Salos gamta užprogramuoja lėtą reprodukcijos ciklą tiek žmonių, tiek daiktų gyvenimuose… Turbūt tai ir išlaisvina islandus nuo įpročio „pirkti – mesti“, „pirkti – mesti“…

Yra taip pat dalykų už kuriuos užsieniečiai ar imigrantai (kurių per penkis pastaruosius metus išaugo net dešimt kartų, o lietuviai yra antroji pagal gausą imigrantų grupė po lenkų ir treti pagal nusikalstamumą… to gal nereikėtų minėti…) dažnai grūmoja vietiniams už šį bei tą. Pirmiausia už tai, jog neįstojusi į Europos Sąjungą ji monopolizuoja žuvies rinkas, plukdydama tonas šviežių Atlanto žuvų, galime net pomidorais apmėtyti islandą kelis kartus per savaitę skanaujantį delfinų mėsą  ir nejaučiančio nė menkiausio etinio pobūdžio dvejonių, galime aimanuoti ir grūmoti už nykstančią Atlanto papūgų populiaciją. Atlanto papūgomis vadinami pafinai (angl. Puffins) – paukščiai, kurie susilaukė populiarumo dėl jų ryškiai raudonos spalvos snapo ir sugebėjimo vesti vaikus tiesiog uolose nesukant lizdo. Islandai gerokai sumažino šių paukščių paplitimą veisdami saloje kates, šunis ir dėl žvejybos pramonės atsiradusias žiurkes.

Galėčiau ir dar pavardinti, bet ką bedarytumėm, mieli lietuviai, aš  asmeniškai noriu lenkti žemai galvą prieš kiekvieną vikingų proanūkį ar proproanūkį už jų pagarbą savo kultūrai ir tradicijomis. Pagrindinis to įrodymas – islandų kalbos artimumas dar vikingų XIII a. naudotai kalbai. Islandai iki šiol naudoja archainius priebalsius, kuriuos sunku atkartoti net skandinavams, nenorėčiau pasakoti, kiek kartų bandžiau ištarti pagrindines islandų frazes, (sąžiningai jas mokiausiu kelionėje) ir kurių mano nuostabai islandas nesuprato dėl mano netinkamo tarimo…Tiesa, tūlas danas, švedas ar norvegas islandų rašytiniams žodžiams gali atrinkti teisingas reikšmes, tačiau ir jam nepavyks pilnai suprasti šnekamosios kalbos. Kitas tradicijų išsaugojimo pavyzdys – sena tradicija naudoti tėvo vardą vietoj pavardės. Antras vardas sudaromas iš tėvo vardo pridedant pridelėlį „son“ (sūnui) arba „dottir“ (dukrai), todėl tos pačios šeimos nariai gali turėti daug skirtingų pavardžių, kas mums gana keista, tačiau labai unikalu.

Grįždama į Vilnių, pasipuošusi marškinėliais su pafino atvaizdu, pripirkus harðfiskur – sūdytos džiovintos žuvies, kuri, beje, vienas labiausiai vertinamų delikatesų (kartu su rūkytomis avienos dešrelėmis), pasvarstau, kad toks įspūdžių svaigulys seniai buvo apėmęs. Tokia šiluma trumpo vizito metu priminė Deivido ir Šorenos dviejų minučių šokį… Toks staigus, kaustantis net hipnotizuojantis ir užvaldantis…Sveikinu jaunuolius su pergale ir linkiu visiems mėgstantiems svaigulį apsilankyti Islandijoje.

Šventiniai sveikinimai!

Krepšinis – geriausias Lietuvos ambasadorius…

Jau keletą metų Lietuvoje aktyviai kalbama apie šalies įvaizdžio formavimą. Tiesa, darbais ypač nuosekliais šios kalbos retai kada virsta. Nei milijonai išleisti „drąsiems“ konsultantams, pamirštant sutvarkyt elementarų susisiekimą su šalies sostine, nei kultūros sostinės fiasko greičiausiai nepadėjo formuoti Lietuvos kaip patrauklios turizmui ar investicijoms šalies vaizdinio. Tačiau, ne klausimui, ar išviso reikia kažkokiomis kompanijomis, o ne nuosekliai gerinant infrastruktūrą, turizmą, skatinant kultūra formuoti įvaizdį turtingų dėdžių galvose, šis blogas yra skirtas.

plačiau >

Apie Turkiją, Europą ir krepšinį

Dažnai diskusijose apie tai kodėl Turkija turėtų/neturėtų priklausyti Europos sąjungai, kaip vienas iš pagrindinių
argumentų prieš yra naudojamas „bet juk Turkija nepriklauso Europai, ji yra Azijoje.“ Argumentas tikrai yra pakankamai rimtas. Tačiau  jį išgirdus kyla paprastas klausimas – o kaip tuomet atsitiko, kad EUROPOS krepšinio čempionate pirmąsias rungtynes mes pralaimėjome tai pačiai Turkijai?

plačiau >

Tūkstantis metų reklamos

Lietuvos vardui šiemet – tūkstantis. Tiek ir dar daugiau kartų jos vardas skambėjo tarptautinėje žiniasklaidoje. Tikslas pasiektas: valstybei reklamos padaryta apsčiai. O kokia kaina? Finansiškai – kone už dyką (ir gerai, krizės metu reik ieškoti kūrybiškesnių sprendimų, taupyti biudžeto lėšas), o realiai sumokėjome šalies prestižu. Ar ne per brangiai kainavo gauta (anti)reklama? plačiau >

Vertybinis nihilizmas

Žmogus. Paimta iš SalvationArmy.org.nz

Pastaruoju metu netyla kalbos apie neseną istoriją, kai nuo tilto buvo numestas šuo. Žmonės iš arti pamatę gyvulio tragediją sakytum atsitokėjo nuo svaigiai taikios kasdienybės ir unisonu pasmerkė jaunojo  sadisto poelgį. Visuomenės reakcija labai priminė ažiotažą, beveik prieš du mėnesius kilusį po Kauno mieste vykusių žudynių ir su jomis susijusio pedofilijos skandalo.

Suprantama, jog beprasmis smurtas prieš gyvūnus yra visiškai netoleruotinas. Kita vertus, neadekvatus liaudies susijaudinimas ir akivaizdus perteklinis dėmesys šuns atvejui apnuogino kitą sunerimti verčiančią socialinę tendenciją – visuotinį sulaukėjimą.

Jei šios tragedijos nebūtų buvę pirmuose laikraščių ir interneto portalų puslapiuose, tautiečiai, veikiausiai, net nebūtų atkreipę dėmesio. Be abejo, rašau ne apie tai, kad pastaroji istorija žiniasklaidoje turėjo būti nuslėpta. Teigiu, kad naujieną buvo galima pristatyti mažiau emociškai įkrautu tonu ir juo labiau ne kaip nacionalinį savaitės įvykį. plačiau >

Tikrasis Europos veidas

Praėjusią savaitę netikėtai greitai išrinkti du nauji Europos Sąjungos vadovai – Bendrijos prezidentu tapo Belgijos premjeras Hermanas van Rompuy, o užsienio politikos ministre – britų deleguota ES prekybos komisarė Catherine Ashton. Rinkimai, kurie veikiau priminė didžiųjų ES valstybių padiktuotą paskyrimą, dar kartą parodė ES ir jos šalių narių politinį neįgalumą bei sužlugdė, bent trumpam, po Lisabonos sutarties faktinio priėmimo kilusias stiprios ir konsoliduotos ES, viltis.

Iškart po rezultatų paskelbimo, spaudoje pradėjo mirgėti tas pats klausimas – „kas jie tokie?“. Ir tai visiškai suprantama reakcija, nes į pačias svarbiausias Europos Sąjungą reprezentuojančias institucijas išrinkti dažnam jos piliečiui visiškai nežinomi žmonės. Tai asmenybės, atitinkančios ES, kaip biurokratinės imperijos įvaizdį – pilki, tykiai kabinetuose kompromisų beieškantys, necharizmatiški politikos administratoriai. plačiau >

Darsyk apie pavardžių rašybą

Abiejų Tautų Respublikos herbas. Paiimta iš Wikipedia.org

Pastaruoju metu suaktyvėjo viešos diskusijos dėl lenkiškų pavardžių rašybos. Aistros kilo dėl nacionalistiškai mąstančių Lenkijos parlamentarų bei žiniasklaidos atstovų pasisakymų, jog Lietuva yra nesvetinga kitataučiams šalis. Tai neliko nepastebėta ir Lietuvoje – jau kurį laiką dažnas rimtesnis publicistas narplioja pavardžių rašybos problemos peripetijas.

Tokios, aistras kaitinančios ir nereikalingą įtampą keliančios, diskusijos tarp Lenkijos ir Lietuvos visuomenių atstovų yra pirmos po ilgo laiko tarpo. Ir kiekvieno blaiviai mąstančio lietuvio galva – bevertės.

Vertėtų pabrėžti, kad mes jau nebesame ta tarpukario tautinė valstybė, kurioje etniniai lietuviai jautėsi proteguojama visuomenės grupe, o visos kitos buvo menkavertės ir veik beteisės valstybės sudedamosios dalys.

Galima prisiminti ir tai, jog kartu su lenkais, jau penkerius metus esame NATO ir Europos Sąjungos nariais. Todėl mus sieja daugybė bendro politinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo įsipareigojimų, kurių nemenka dalis yra užfiksuota įstatymuose – europinėje teisėje (acquis communautaire). Beje, nederėtų užmiršti ir ilgus šimtmečius bendrą gyvenimą menančios Abiejų Tautų Respublikos. plačiau >

Pamąstymai apie šiuolaikinį meną

Postmodernus menas. Nuotr. iš puslapio Sculpture.pe.kr

Kai kalba pakrypsta apie meną, net ir šiais postmoderniais laikais tūlas žmogelis, nelygu jo charakterio ypatybės, sutrinka, supyksta arba tiesiog lieka abejingas. Kodėl? Mano atsakymas paprastas: visais žmonijos egzistavimo amžiais menas buvo išskirtinai elito, aristokratų kultūrinė veikla. Paprasti mirtingieji meno nei suprato, nei norėjo suprasti, o iš tiesų, net nesugebėjo tokia veikla užsiimti. Praūžus Didžiajai Prancūzijos revoliucijai, šis „žmogiškųjų apačių“ nesusivokimas nuosekliai virto apmaudu, peraugusiu į pyktį, pagiežą ir agresiją elito atstovams, kuriems menas buvo artimas kaip meno kūrėjams, vertintojams ir vartotojams. Galiausiai esminį perversmą kultūroje ir mene padarė modernizmas, sutraukęs šių objektų ryšius su tradicija bei autoritetu, o galutinį tašką padėjo postmodernizmas, kuris meną pavertė kiekvieno, net ir „liaudies“ žmogaus gyvenimu.

Pateiksiu savo supratimą apie meną. Pirmiausia reikia sutarti, kas sudaro meno turinį. Mano supratimu, meno kūrinys turi nagrinėti žmogaus gyvenimui svarbias, egzistencines problemas bei jų priežastis. Kūrybos tematika privalėtų apimti tokius gyvenimo fenomenus, kaip mirtis, baimė, džiaugsmas, skausmas, liūdesys, meilė ar kitus, žmogų per amžių amžius kankinančius ar pamaloninančius, veiksnius. plačiau >

Skvotas: kitoks gyvenimo būdas mieste

Didelis būrys žmonių, savavališkai užėmęs pastatą, jame užsiima nežinia kokiomis veiklomis, reikalauja teisių ir nenori apleisti užgrobtos nuosavybės. Taip gali būti apibūdinti squater‘iai – po visą Europą (ir plačiau) paplitęs gyvenimo būdas, kuomet nenaudojamuose miesto pastatuose apsistoja alternatyvų gyvenimo būdą pasirinkę žmonės. Buvau ir aš viename tokiame apsistojęs.

plačiau >