Hugo Chinaglia (Flickr) nuotrauka

Vienas reiškinių, kurių iki šiol negaliu iki galo suprasti, yra darbininkų streikas. Galbūt todėl, kad jis toks neįprastas aplinkoje, kurioje užaugau, aš jį vadinu socialiniu-kultūriniu reiškiniu, ir iš karto priskiriu kultūrinių skirtumų grupei. Naivų mano supratimą kadaise sukrėtė atradimas, kad įvairiose mažo Europos kontinento šalyse jis pasireiškia vis kitaip. Arba, tiksliau kalbant, kai kuriose šalyse apie juos beveik nesigirdi, o kitose – jie atrodo esantys dalis žmonių kasdienybės. O gal net – kyla spėjimas mano galvoje – vienas svarbiausių būdų išreikšti savo socialinę-politinę poziciją. Ar streikai iš tikrųjų parodo piliečių valią aktyviai dalyvauti savo visuomenės tvarkyme? O gal kaip tik tai tėra solidarumo ir pasiaukojimo bendram ekonominiam valstybės labui trūkumas? Juk, atrodo, taip paprasta ir, netgi, vaikiška pasakyti – šiandien nenoriu eiti į mokyklą. Nenoriu, ir viskas.

Charles Roffey (Flickr) nuotrauka

Iš pirmo žvilgsnio, sanglauda Europos Sąjungoje vyksta. Naujesnių ES narių ekonomikos dažniausiai auga sparčiau nei senųjų, tad kada nors turėtų pasivyti ir šalys tapti vienodo išsivystymo lygio. Tačiau tuo pat metu nelygybė didėja ir tokia sanglauda, kokios siekia ES, nevyksta.

Europos sąjungos sanglaudos (konvergencijos) tikslas yra ekonomikos bei socialinis suartėjimas tarp šalių narių ir tarp regionų. Regionų ES labai apytiksliai yra per 270. Lietuva matuojama kaip vienas regionas.

Tiesa, kad įstojusios į ES šalys naujokės (naujokių dešimtukas ar dvyliktukas), matuojant bendruoju vidaus produktu (BVP) gyventojui, vystėsi ir artėjo prie ES vidurkio bei prie senųjų penkiolikos ES narių. Tačiau tuo pat metu gilėjo skirtumas tarp regionų pačiose ES naujokėse, o „suartėjimas“ vyksta sostinėse.

Viktor Hertz (Flickr) nuotrauka

Europos Sąjungos (ES) istorijos žinynai po šių metų turėtų pasipildyti bent keliais įrašais su žodžiu „krizė“. Įdomu tai, kad nuo pat Europos anglių ir plieno bendrijos įkūrimo prieš penkis dešimtmečius ES pergyveno nuo mažesnių iki didesnių krizių, vienas gali lyginti su karščiavimu, kitas – tikru drugiu, tačiau į mokslo žinynus jų nusėdo labai nedaug. Galime pažvelgti, kuo jos baigėsi.

Smil (Flickr) nuotrauka

Šiemet kiekvieną ES viršūnių susitikimą buvo stengiamasi pateikti kaip „istorinį“, taip stengiantis rinkose įpūsti bent kiek pasitikėjimo euru. Keitėsi svarbios asmenybės valdžioje, virė debatai tarp didesnę ekonominę integraciją palaikančiųjų ir jai prieštaraujančių; milijardai eurų buvo skiriami probleminėms euro zonos šalims gelbėti, taip siekiant išvengti jų bankroto bei galimo domino efekto, kuris, žlugus Graikijai, būtų sukėlęs analogiškas griūtis kitose valstybėse.