Islamėjančios Europos vidiniai prieštaravimai (I)

Prieš keletą metų kilęs furoras dėl vieno danų žurnalo išspausdintų Mahometo karikatūrų, pasikartojo dar keletą kartų iš eilės, tas pačias karikatūras perspausdinus danų bei kitų Vakarų šalių spaudai, nors ir nebe

tokiu dideliu mastu. Šios akcijos buvo tarsi atsakas solidarizuojantis su tais žiniasklaidos atstovais, kuriems islamo ekstremistai buvo pagrasinę susidoroti dėl jų švenčiausio pranašo išniekinimo bei religinių jausmų įžeidimo. Beje, neseniai pasirodė pranešimų, jog Turkija žada blokuoti galimą buvusio danų premjero Anderso Fogho Rasmusseno kandidatūrą į NATO generalinius sekretorius (vakar NATO summite ši pranašystė išsipildė bent iš dalies). Šis pareiškimas padarytas su akivaizdžia aliuzija į neva netinkamą jo reakciją karikatūrų krizės metu, i.e. greičiausiai per mažai akcentuotą nusižeminimą ir keliaklupsčiavimą, barstant galvą pelenais. Be to, Turkijos, kaip sekuliaros, pasaulietinius įstatymus gerbiančios ir į europines politines struktūras ketinančios stoti šalies pareigūnams panašaus tipo pasisakymai visiškai nedera. Kita vertus, mitas apie Turkijos vakarietišką sekuliarumą gajus tik utopinėse kairiųjų liberalų pasąmonės vizijose, o ne realybėje. Tačiau dabar apie viską nuo pradžių.