Šių metų Europos dienai „Saulės kliošas“ sukūrė dainą „Jei aš būčiau tu“. Pavadinimas ir dainos mintis sutampa su Europos dienos tema – siekiu mažinti socialinę atskirtį, skatinti toleranciją ir pagarbą vienas kitam. Dainos žodžius galite rasti čia, o pilnas jos klipas turėtų būti paskelbtas savaitės pabaigoje.

Imami romų moters pirštų atspaudai (Neapolis, Italija). EPA, Guardian nuotrauka

Šiandien yra Tarptautinė romų diena. Europos Komisija jos nepamiršo – paskelbė raginimą ES narėms efektyviau naudoti lėšas, skirtas romų socialinei integracijai. Nors vangiai naudojamos lėšos ne tik šioje srityje, romų klausimo spręsti, niekas, rodos, nė neketina – viskas tebėra taip, kaip buvo dar tik kuriantis Europos Sąjungai ar ir dar seniau. Pinigus skirti nėra sudėtinga, tačiau kas pasiūlys patikimą ir veikiantį scenarijų, kaip efektingai juos išleisti?

Galime kurti darbo vietas, bet ar užtikrinsime jų pastovumą ir sugebėsime integruoti su visa šalies ekonomika? Galime pastatyti mokyklas, bet ar rasime joms mokytojų? Galime pastatyti kotedžus ar daugiabučius, bet ar neteks tapti jų prižiūrėtojais? Neveltui ir EK pranešimas klausia: kaip išeiti iš užburto rato? Išties, kaip?

Nors Europos politikai vengia romų tautinei mažumai suteikti išskirtines sąlygas ar teises, tenka pripažinti ir Europos skolą šiai didžiausiai viso žemyno mažumai (ES šalyse gyvena apie 12 milijonų romų). Persekioti ir naikinti nacių II Pasaulinio karo metais, romai negalėjo atsikvėpti ir jam pasibaigus. Atskirtis, neretai pasiekianti neapykantą, tebėra nuolatinė grėsmė romų bendruomenėms tiek Centrinės Europos, tiek ir kitose šalyse. Net ne grėsmė – tai veikiau jų būtis.

Neturime romų problemų sprendimo ir mes. Tai vienas miesto meras, tai kitas užsimoja ką nors daryti, tačiau tie ketinimai nesiremia nei doru supratimu, kaip tinkamai integruoti romų bendruomenę, nei, tuo labiau, bendru sutarimu su ja. Todėl nieko neišeina ir neišeis. Romų problemos nepavyks išspręsti tik Briuselyje, tik mūsų Seime ar Vilniaus savivaldybės rūmuose. Kaip kitatautis nesugalvos geriausio gyvenimo būdo lietuviui, rusui, baltarusiui, latviui, taip nė vienas iš išvardintų nesugalvos, kaip reikia gyventi romui.

Dabar dažnai kalbame apie toleranciją, tačiau skaitydamas žiniasklaidos tekstus apie romus dažniau tarp eilučių ar tiesiai jose matau viliones spręsti problemą prievarta. Prievarta labai patogu pasinaudoti. Romų bendruomenėje, tarkime, prie Vilniaus, galima rasti daug ydų, pažeidimų, nusikaltimų pėdsakų, kurie leistų prisidengti teise vykdant „valymą“. Taip, nusikaltimai bado akis ir demoralizuoja ištisus miesto rajonus, jei ne visą miestą. Bet ar mes už ES integracijos lėšas romams pastatysime jaukų kalėjimą? Koncentracijos lagerį?

Norom nenorom į galvą ateina analogija su indėnais Šiaurės Amerikoje. Ne visiška, žinoma, bet vis dėlto – privatizavę visas žemes, sukoncentravę civilizaciją metropoliuose ir nužudę kaimą su jo sodybomis ir vienkiemiais mes nebepalikome erdvės tradiciniam pusiau klajokliškam romų gyvenimo būdui. Tikėjomės (?), kad jie prisitaikys prie mūsų. Tačiau atėmėme iš tautos erdvę ir gyvastį, paversdami priemiesčių kloakos gyventojais be laisvės, garbės ir ateities. Kaip kitaip galėjo tai baigtis?

Todėl ir eurointegracines lėšas šioje srityje vertinčiau skeptiškai ir nepeikčiau labai atskirų ES valstybių už neveiklumą. Kai neturi recepto, tai negali ir vaistų pirkti. Bandymai aptverti, surikiuoti, išmuštruoti ir paleisti „į visuomenę“ romus gali baigtis kaip visi ankstesni.

Aš irgi neturiu recepto, bet šį bei tą nujaučiu. Žinote, kaip romai švenčia savo dieną? Plukdo upėje gėles, taip pažymėdami nenumaldomą klajoklio dvasią…

Nepriklausomybės 20-mečio proga Delfi.lt portale pasirodė interviu su britų akademiku, žurnalo The Economist publicistu Edwardu Lucasu. Šis autorius yra menko Vakarų Europos politologų, palankiai vertinančių Lietuvos bei visos Rytų Europos laisvės siekius ir oponuojančius Rusijos imperialistinei politikai, ratelio atstovas.

Abiejų Tautų Respublikos Herbas

Interviu pabaigoje žurnalistas paklausė pašnekovo apie strateginės mūsų kaimynų (Lenkijos – Lietuvos) partnerystės perspektyvas, iki šiol temdomas dirbtinai eskaluojamo konflikto dėl lenkiškos kilmės asmenvardžių ir vietovardžių rašybos.

Lucas pateikė tragikomišką pavyzdį iš savo asmeninės patirties – pažįstamų paklaustas, kodėl tarp Lenkijos ir Lietuvos tebevyrauja politinė įtampa bei nepasitikėjimas, jis atsakė, jog dabar tai lemia w raidė lietuviškuose pasuose, šiems sukeldamas didelę nuostabą. Nuostabą mūsiškių iniciatyvos uždrausti „lenkiškas“ raides bei vietovardžius kelia, ko gero, ir nevienam politiškai mąstančiam mūsų tautiečiui.

Gana keistai atrodo susijaudinusių lietuvybės sergėtojų noras neleisti lenkams jų daugumos gyvenamuose regionuose gatvių bei vietovardžių pavadinimų šalia valstybinės lietuvių kalbos rašyti kartu ir lenkiško atitikmens. Tuo tarpu, kai Punsko regione (labiausiai lietuvių apgyvendintoje Lenkijos dalyje) analogiškas prašymas dėl lietuviškų pavadinimų lenkų valdžios jau yra vykdomas.

Ne mažiau trikdantis grasinimas uždrausti ar neįteisinti neva „lenkiškų“ raidžių yra akivaizdi nenuoseklios pozicijos išraiška. Tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę moderniąją lotynų abėcėlę, o ne sugalvoję savas. W ar x nėra „lenkiškos“ ar „angliškos“ raidės. Taip pat, neretai „lietuviškomis“ neva vadinamos č, š ar ž, iš tiesų, yra sukurtos ne lietuvių, bet perimtos iš čekų alfabeto – Rytų Europos slavų kalbos, beje, labai artimos lenkams. Ironiška, tačiau raides ą ir ę kaip tik ir esame perėmę iš lenkų, nuo kurių įtakos dabar neva bandome saugoti lietuvių kalbos savitumą. Taigi retorika, jog lenkai kėsinasi į nacionalinį identitetą, akivaizdu, nėra teisinga. Daugiau…

Šio blogo pavadinimas gali truputį klaidinti, nes apie žmogaus teisių filosofiją galima gana lengvai surasti kur kas solidesnių šaltinių negu mano nuomonė. Norėčiau padiskutuoti apie konservatorių partijos atstovo seime A.Vidžiūno komentarą, paskiriant naująją vaikų teisių apsaugos kontrolierę Editą Žiobienę: „Mes, frakcijos vardu, norime palinkėti, kad kandidatei pavyktų atsispirti (prašom atleisti!) kairuoliškai ir karingai žmogaus teisių gynimo filosofijai, kuri kartais mėgina sklisti Lietuvoje, nes mūsų įsitikinimu autentiškoje kultūros tėkmėje tradicijos tikrai nėra ta aplinka, kur nebūtų galimybės skleistis žmogaus teisėms bei laisvėms, orumui ir panašiai“.

Visų pirma, kiek žinau ir ką patvirtina vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas, minėtasis pareigūno tikslas yra: „gerinti vaiko teisinę apsaugą, ginti vaiko teises ir jo teisėtus interesus, užtikrinti tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose nustatytų vaiko teisių ir jo teisėtų interesų įgyvendinimą, atlikti vaiko teisių užtikrinimo ir apsaugos priežiūrą bei kontrolę Lietuvoje.“  Kaip šiuos tikslus galima vykdyti kairuoliškai ar dešiniuoliškai, atvirai sakant, nelabai įsivaizduoju.  Kas dėl karingumo, tai ar ne dėl pernelyg „nekaringos“ veiklos ir buvo atleista buvusi komisarė? Pagaliau žiniasklaidoje ir seime pradėjus diskutuoti apie patyčias mokyklose, apie smurtą šeimose ir panašias mūsų visuomenės „tradicines“ problemas, minėtasis raginimas atsispirti karingumui skamba, net nebe juokingai, o labiau kaip pamėgtas politikų triukas, asmenis, iškėlusius vienokias ar kitokias visuomenines problemas, kaltinti tyčiniu valstybės įvaizdžio žlugdymu su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Kito pasisakiusio politiko Juliaus Veselkos patarimas skamba tiesiogiai šauniai: „kad šiais laikais ginti vaikų teises labai svarbu, bet esą auklėjant diržas kai kuriais atvejais praverčia.“ ir matyt puikiai derinasi  su tradicijomis, kurios netrukdo skleistis žmogaus teisėms. Ypač „komiškai“ tokį pasakymą galima vertinti viešosiose erdvėse platinamos socialinės reklamos, skatinančios nesmurtauti prieš vaikus fone. Manyčiau, kad jeigu kas nors vis dar transliuoja seimo posėdžius tai ryšium su tokia retorika, būtų galima jiems pritaikyti „nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą.“

Na bet nebūkime naivūs, greičiausiai šie mūsų seimo narių pamokymai, kad ir adresuoti naujajai kontrolierei, turėjo skambėt greičiau kaip komentaras svarbiausioms Lietuvos problemoms ir aktualijoms – nepilnamečių apsaugos įstatymui ir būsimoms seksualinių mažumų eitynėms.  Ir net gi šitame kontekste žmogaus teisės vis dėlto išlieka universalios, o ne kairuoliškos ir jeigu sprendžiant pagal seimo pirmininko jų vertinimą mūsų šalyje – „Lietuva yra tolerantiška kaip Skandinavija“, A.Vidžiūnui tikrai nereikia bijoti kažkokio karingo jų gynimo. Va tik įdomu ar pvz., autentiškai Baltarusijos kultūros tėkmėj karingas ir kairuoliškas žmogaus teisių gynimas taip pat trukdytų ar ne?