Praeitą savaitę skaitydamas žurnalą “Newsweek” atradau labai įdomų straipsnį apie Barako Obamos politiką Europos atžvilgiu. Straipsnis vadinasi “Looking for Leadership”. Jo autorius yra Denis Macshane – leiboristas, Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmų narys ir buvęs šios šalies Europos reikalų ministras. Ministru šis poltikas buvo Tony Blero vyriausybėje 2002-2005 m.

Pirmiausia į akis krenta tai, jog šis autorius būdamas kairiųjų pažiūrų, kaip ir B.Obama, labai kritiškai vertina pastarojo užsienio politiką, kuri pirmiausia remiasi soft power ir yra stipriau, nei pirmtako, orientuota į Afriką ir Aziją. Keista, nes Europos socialdemokratai būtent ir akcentuoja didesnį soft powervaidmenį tarptautiniuose santykiuose ir didesnę pagalbą trečiojo pasaulio valstybėms, t.y. pirmiausia Afrikai ir Azijai. Apie tai, gal būt, parašysiu kada nors vėliau.

Ką mes žinome apie pabėgėlius Rukloje? Prisiminkime per karą ir sovietmečio bėgusius į Vakarus lietuvius.

Šį antradienį (rugpjūčio 25 d.) 10.10 val. Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“ diskutuosime apie į Lietuvą atvykstančius pabėgėlius ir jų gyvenimo bei veiklos mūsų šalyje atspindį žiniasklaidos priemonėse.

Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje privalo vadovautis humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia nuomonių įvairovę, padeda plėtoti visuomenės atvirumą. Tačiau nepaisant šio įpareigojimo vis dažniau diskutuojama apie toleranciją ir jos ribas įvairioms mažumoms. Ypač kai kalbama apie tokių mažumų teisę viešai reikšti savo mintis.

Lietuvos žiniasklaidoje po šalies įstojimo į Europos Sąjungą ne kartą buvo minima, kad mūsų šalį gali užlūsti pabėgėliai ar ekonominiai migrantai iš trečiojo pasaulio šalių. Kol kas taip neatsitiko, tačiau mūsų šalyje gyvenantys ir pabėgėlio statusą turintys žmonės vistike savo gyvenimo būdu, problemomis neretai pakliūna š viešą ardvę. Įvairiuose komentaruose galima ratsi ir tokisu žmonės užjaučiančių ir juos smerkiančių komentarų. Vieni supranta jų šalies ir gyvenimo tragediją, kiti net smerkia pabėgėlius.

Tačiau ar mūsų visuomenę ir žiniasklaidą, kurios dažnai nekantriai reikalauja aiškių atsakymų ir rezultatų, gali tenkinti siūlymas būti toleraniškais? Juk žodis “tolerancija” kilęs iš lotyniško „tolerantia“, reiškiančio kantrybę. Koks yra pabėgėlių atspindys Lietuvos žiniasklaidoje? Ar informacija ir komentarai linkę skatinti toleranciją tokiems žmonėms ir kantriai su jais gyventi, ar labiau formuoti stereotipus ir klijuoti klišes?

Diskusijoje dalyvauja Tolerantiškojo jaunimo asociacijos valdybos pirmininkas Artūras Rudomanskis, žurnalistas Arkadijus Vinokuras, Lietuvos vartotojų instituto direktorė Zita Čeponytė.

Laidą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Taip, jūs perskaitėte teisingai, dar vienos partijos. Jau įsivaizduoju, kaip jūs skeptiškai žvelgiate į savo monitoriaus ekraną ir galvojate: „O kam? Juk prieš praeitus rinkimus ir taip bent trys naujos partijos atsirado, o nepasikeitė iš esmės niekas, jos arba nepateko į Seimą, arba tapo visišku pajuokos objektu.“ Iš esmės jūs esate teisūs, tačiau, mano nuomone, ta nauja partija turėtų daug ką daryti kitaip, negu debiutantai darė iki šiol.

“Vėtros” legionierius rungtynes su “Fulham” Anglijoje stebėjo už grotų – štai tokia tragikomiška situacija atsitiko vienam sostinės komandos legionieriui iš Estijos. Įgijo jaunuolis tam tikros patirties, dargi praplėtė „Vėtros“ gerbėjų ratą, o kadangi rungtynės praktiškai nieko nebelėmė, tai ir sportinių pasekmių įvykis neturėjo. Tiesa, gal ir galėjo sostinės komanda kreiptis į ambasadą (neaišku kieno, žmogus gi be pilietybės) ir jei „Vėtra“ turėtų, kiek svarbesnį statusą tarptautinėje arenoje būtų kilęs didesnis skandalas, tačiau ką gali klubas, jei tarpvalstybiniu mastu ši situacija, jau kurį laiką yra užšaldyta.