Artūras Paulauskas važinėja po Lietuvą rinkdamas parašus peticijoje dėl referendumo, kuriuo siekiama suteikti “tautai” teisę paleisti Parlamentą. Žodis įdėtas į kabutes paprasčiausiai dėl to, kad tereikės nuomonę išreikšti mažai daliai rinkėjų ir bus organizuojami nauji rinkimai. Sakysit, 300 tūkstančių yra nemažai. Kad skaičiai nesusuktų galvos (atlikau šiek tiek matematinių veiksmų), parašysiu populiariai: pagal naująją tvarką tereikėtų teigiamai pasisakyti Socialdemokratų, Tvarkos ir teisingumo bei “Fronto” partijų palaikytojams ir sudarytajai daugumai tektų baigti pradėtus darbus(naudoti 2008 m. rinkimų rezultatai). Kitaip tariant, užtenka, kad vos kelios partijos, negavusios daugumos, suorganizuotų referendumą ir turėtų šansą bandyti antrą kartą. Ir nesvarbu, kad už daugumą balsavo kad ir du milijonai gyventojų – mažiau nei šeštadalis tokios sumos gali nuspręsti už juos.

Dažnai diskusijose apie tai kodėl Turkija turėtų/neturėtų priklausyti Europos sąjungai, kaip vienas iš pagrindinių
argumentų prieš yra naudojamas „bet juk Turkija nepriklauso Europai, ji yra Azijoje.“ Argumentas tikrai yra pakankamai rimtas. Tačiau  jį išgirdus kyla paprastas klausimas – o kaip tuomet atsitiko, kad EUROPOS krepšinio čempionate pirmąsias rungtynes mes pralaimėjome tai pačiai Turkijai?

Žmogus. Paimta iš SalvationArmy.org.nz

Pastaruoju metu netyla kalbos apie neseną istoriją, kai nuo tilto buvo numestas šuo. Žmonės iš arti pamatę gyvulio tragediją sakytum atsitokėjo nuo svaigiai taikios kasdienybės ir unisonu pasmerkė jaunojo  sadisto poelgį. Visuomenės reakcija labai priminė ažiotažą, beveik prieš du mėnesius kilusį po Kauno mieste vykusių žudynių ir su jomis susijusio pedofilijos skandalo.

Suprantama, jog beprasmis smurtas prieš gyvūnus yra visiškai netoleruotinas. Kita vertus, neadekvatus liaudies susijaudinimas ir akivaizdus perteklinis dėmesys šuns atvejui apnuogino kitą sunerimti verčiančią socialinę tendenciją – visuotinį sulaukėjimą.

Jei šios tragedijos nebūtų buvę pirmuose laikraščių ir interneto portalų puslapiuose, tautiečiai, veikiausiai, net nebūtų atkreipę dėmesio. Be abejo, rašau ne apie tai, kad pastaroji istorija žiniasklaidoje turėjo būti nuslėpta. Teigiu, kad naujieną buvo galima pristatyti mažiau emociškai įkrautu tonu ir juo labiau ne kaip nacionalinį savaitės įvykį.

Praėjusią savaitę netikėtai greitai išrinkti du nauji Europos Sąjungos vadovai – Bendrijos prezidentu tapo Belgijos premjeras Hermanas van Rompuy, o užsienio politikos ministre – britų deleguota ES prekybos komisarė Catherine Ashton. Rinkimai, kurie veikiau priminė didžiųjų ES valstybių padiktuotą paskyrimą, dar kartą parodė ES ir jos šalių narių politinį neįgalumą bei sužlugdė, bent trumpam, po Lisabonos sutarties faktinio priėmimo kilusias stiprios ir konsoliduotos ES, viltis.

Iškart po rezultatų paskelbimo, spaudoje pradėjo mirgėti tas pats klausimas – „kas jie tokie?“. Ir tai visiškai suprantama reakcija, nes į pačias svarbiausias Europos Sąjungą reprezentuojančias institucijas išrinkti dažnam jos piliečiui visiškai nežinomi žmonės. Tai asmenybės, atitinkančios ES, kaip biurokratinės imperijos įvaizdį – pilki, tykiai kabinetuose kompromisų beieškantys, necharizmatiški politikos administratoriai.