Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje kovo 29 dieną, pirmadienį, kviečia į susitikimą-diskusiją „Naujosios Europos Komisijos sudėtis ir politinė darbotvarkė“. Susitikime dalyvaus EK narys Algirdas Šemeta, Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas, Liutauras Gudžinskas iš VU TSPMI. Diskusiją moderuos „Lietuvos ryto“ korespondentė Briuselyje ir Paryžiuje Edita Urmonaitė.
Renginys yra skirtas žurnalistams, akademinei bendruomenei, komunikacijos ir politikos mokslų studentams. Diskusijos tikslas – aptarti, kaip pasikeitė Europos Komisijos ir kitų ES institucijų veikla, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Parlamento požiūrį į pasikeitimus, bendradarbiavimo su Europos Komisija galimybes, eurofilų lūkesčius ir eurofobų baimes.
Pranešimo apie dalyvavimą renginyje organizatoriai laukia el. paštu: renita.paleckiene@gmail.com arba telefonu +370-655-44171.
Šiandien perskaičiau, kad Google ištesėjo duotą žodį ir nukreipė google.cn paieškos sistemą į necenzūruojamą google.com.tw. Kinijos valdžia ilgai atsikalbinėjo dėl cenzūros reikalavimų šioje šalyje veikiančioms interneto paslaugų bendrovėms, taigi galiausiai dėl nieko nesusitarta. Nuo šiol naudojimasis Kinijoje Google paieška tikriausiai bus laikomas disidentavimu.
Kiek anksčiau perskaičiau, kad ES, Lietuvos Seimui pakoregavus planuotą nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymą, daugiau pretenzijų nebeturi. Gal tas įstatymas visų ir netenkina, bet šiuo atveju bent jau kompromisas šioks toks pasiektas.
O dabar štai skaitau, kaip , kuri agresyviai blokuoja Eutelsat palydovus, transliuojančius BBC World Service ir Deutsche Welle programas persų kalba. Bandymai kreiptis per tarptautinę transliuotojų organizaciją ITU turėjo tiek pat naudos, kaip Tarptautinės atominės agentūros protestai dėl ginklams tinkamo urano sodrinimo.
Skaitau ir galvoju – keista, kad XXI amžiuje taip dažnai tenka susidurti su cenzūra. Tikriausiai esu išlepintas spaudos, žodžio, tikėjimo ir kitų laisvių, garantuotų Lietuvos ir ES gyventojams, kad net sunkiai suvokiu, kodėl didelė dalis kinų noriai cenzūruoja iš atminties tankus sostinės aikštėje (ir palaiko vyriausybės pastangas), smerkia tai viešai prisimenančius disidentus. Paslaptis ir tai, kaip jaučiasi Irano gyventojas, kuris vietoje BBC bangos radijo imtuve randa šnypštimo garsą. Nors ne – pastarąjį dalyką dar įsivaizduoju, nes mūsų VEFas Vilniuje labai sunkiai pasiekdavo „Amerikos balsą“ ar Vatikano radiją. Kaime štai – kitas reikalas. Slopintuvai nesiekdavo, tad dėdė, pamenu, nuolat klausydavo uždraustų radijo stočių.
Bet jei pažiūrėsime plačiau, tai rasime, kad kiekviena šalis, valdžia ir santvarka turi sąrašą pavojingų dalykų, apie kuriuos rašyti nevalia. Tikriausiai nėra pasaulyje šalies be cenzūros, tegu ir po informacijos paskelbimo. Daugelis dalykų, išvardinamų tarp draudžiamos skelbti informacijos, yra tarsi savaime suprantami: karo ar tautinės nesantaikos kurstymas, valstybės paslaptys, ginklų ar sprogmenų gamybos instrukcijos, kai kurių žalojančių sveikatą ar visuomenės elgesį dalykų reklama. Karščiausia čia ne ta labiausiai uždrausta, o pilkoji zona šalia, su kuria susiduria, tarkime, žurnalistai, tirdami valstybės pareigūnų veiksmus. Jei tik jie bent kiek susiję su šalies saugumu ar gynyba, duomenis surinkti tampa itin sudėtinga, nes paslapties šydu lengva uždengti ir būtinuosius, ir ne tokius būtinus duomenis.
Beje, valstybės paslaptimi Lietuvoje gali tapti ir patys politikai. Seime ketinama vėl svarstyti žiniasklaidos įstatymų pataisas, tarp pasiūlymų kurioms yra ir valstybės tarnų privatumo apsauga, atitversianti juos nuo žurnalistų dėmesio. Žinoma, tik tais atvejais, kai politikas to nepageidauja.
Taigi, nors stebiuosi kinais ar Irano gyventojais, tikriausiai turiu stebėtis ir savimi, dažnai pernelyg atsainiai žiūrinčiu į nuolatines pastangas riboti informaciją. Mūsų „iranai“ mažesni ir ne tokie grėsmingi, bet mes jų turime ir tikriausiai visada turėsime.
Šios savaitės statistikos skaičius – (16 EP deputatų susilaikė).
EP balsų pasiskirstymas, balsuojant dėl ACTA sutarties, jos skaidrumo ir suderinamumo su ES teise
Rezultatas daugiau nei įspūdingas, tačiau, manau, reikėtų paaiškinti, kas gi yra ta ACTA. (Anti-Counterfeiting Trade Agreement) yra tarptautinė sutartis dėl sugriežtintos intelektinės nuosavybės apsaugos. Pasak svetainės EuroActiv, anksčiau buvo numatyta visus intelektinės nuosavybės apsaugos susitarimus derinti Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijoje (WIPO), tačiau jos narėms nesutarus dėl bendrų priemonių, kai kurios šalys nutarė tartis dėl griežtesnių priemonių. Taip prieš du metus ir atsirado ACTA, kurios atstovai, įskaitant ES atstovaujančią Europos komisiją, jau buvo susitikę septynis kartus.
ACTA šalys: ES, Kanada, JAV, Australija, Naujoji Zelandija, Singapūras, Šveicarija, Marokas, Meksika ir Pietų Korėja
ACTA tikslas – papildomos teisinės bazės, praktinių teisėsaugos priemonių ir tarptautinio bendradarbiavimo paruošimas efektyvesnei kovai su intelektinės nuosavybės pažeidimais. Sutarties taikinys – ne tik padirbti žinomų firmų gaminiai, nelegalus vaistų importas, bet ir autorių teisių pažeidimai internete. Siūlomos kovos priemonės, įtraukia interneto vartotojų sekimą, privačių duomenų atskleidimą be teismo sprendimo, privalomą interneto paslaugų tiekėjų vykdomą srauto filtravimą, papildomas bausmes, įskaitant atjungimą nuo interneto.
Nors Europos Komisijos pabrėžiamas derybų informacijos viešumas, ACTA derybininkai ne kartą yra kaltinti dėl to, kad viešai nėra prieinami derybų protokolai, o patys derybų dalyviai negali žiniasklaidai komentuoti jų turinio, nes yra pasirašę slaptumo sutartis.
Tačiau nepaisant slaptumo, dalis ACTA dokumentų pateko į viešumą () ir sukėlė didžiulį sąmyšį. Iš tų dokumentų, pasak Europos interneto tiekėjų organizacijos EuroISPA, paaiškėjo, kad ACTA derasi dėl radikalių šalių-dalyvių įstatymų pakeitimų ir naujų privatumo, žmogaus teisių, informacijos sklaidos bei jos ribojimo nuostatų, ypač tos sutarties dalys, kuriose kalbama apie internetą.
Taigi šiandien , remdamasis tuo, kad pagal Lisabonos sutartį, nuo 2009-ųjų gruodžio 1 dienos Europos komisija „yra teisiškai įsipareigojusi neatidėliotinai ir pilnai informuoti Europos Parlamentą apie tarptautinių derybų eigą“. Tuo pačiu EP pakartojo asmeninės informacijos ir piliečių teisės naudotis internetu neliečiamumo svarbą. Europos Parlamentas pažymėjo, kad nėra prieš ACTA tikslus ar EK dalyvavimą derybose, tačiau paragino derybas vesti skaidriai ir nepasirašyti sutarties, kuri pažeistų pagrindines ES piliečių teises ar verstų keisti ES narių įstatymus.
2008-ųjų lapkritį į Europos Komisiją su prašymu atskleisti ACTA derybų sutartį kreipėsi Laisvos informacijos infrastruktūros fondas (FFII), tačiau gavo neigiamą atsakymą. FFII gali kreiptis į Europos Teismą, tačiau bylos svarstymas gali užtrukti daug metų, o ACTA derybų nuostatos esą svarbios milijonams piliečių jau šiandien. Matyt kaip tik dėl to Europos Parlamentas ir priėmė tokį sprendimą.
ACTA nevienareikšmiškai vertinama visame pasaulyje. Kritiškai derybų konfidencialumą ir jų nuostatas viešai paskelbtuose dokumentuose vertina EFF, Public Knowledge ir kitos interneto vartotojų teisių organizacijos; „Gydytojai be sienų“ yra susirūpinę, kad sutartis siekia užkirsti nebrangių (generic) vaistų importą ir prieinamumą mažiausiai pajamų gaunančioms ir labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms.
Abejojama ne tik dėl ACTA nuostatų, bet ir dėl pačios sutarties tikslingumo. Kritikai teigia, kad sutartis nebus veiksminga vien dėl to, kad joje dalyvauja nedidelė pasaulio valstybių dalis (žr. žemėlapį) – ir dar būtent ta, kurioje intelektinės nuosavybės pažeidimai kelia mažiausiai rūpesčių. Bendras „intelektinis klimatas“ esą labiausiai priklausys nuo to, kaip elgsis ne ACTA sutarties valstybės, ypač Kinija, Rusija ir Indija.
Net po EP balsavimo nėra aišku, kada bus atskleistos ACTA sutarties smulkmenos ir kada šis dokumentas bus prieinamas viešai diskusijai. Jei galutiniame sutarties tekste liks ištraukose paviešintos atjungimo nuo interneto ar vartotojų sekimo nuostatos, veikiausiai dėl jos priėmimo dar bus daug karštų diskusijų. Kaip ES galės paaiškinti savo piliečiams viešai svarstanti interneto prieigą įtraukti prie esminių žmogaus teisių, o už uždarų durų besideranti dėl tų pačių piliečių atjungimo nuo interneto?
Neseniai The New York Times paskelbė straipsnį . Jo autorius teigia, kad aštuonerius metus derinta, labai sunkiai ratifikuota Sąjungoje Lisabonos sutartis kol kas nedavė europiečiams jokios naudos, jei nepadarė žalos…
Straipsnio mintys:
Pirmasis ES prezidentas ir pirmoji užsienio politikos vadovė yra neryškios asmenybės.
Nuo naujos valdžios atsiradimo nesumažėjo disputų dėl užsienio politikos ir jos atstovų.
Lisabonos sutartis nepadėjo išvengti krizės Graikijoje.
Ispanijos siekis surengti ES-JAV aukščiausiojo lygio susitikimą įnešė dar daugiau painiavos į tarptautinius santykius. Galiausiai JAV prezidentas į Europą neatvyko.
Kaip manote jūs? Ar per anksti skaičiuojame viščiukus ir reikia palaukti, kol visos ES šalys suderins savo interesus su Lisabonos sutartyje numatyta naująja tvarka, ar, vis dėlto, ši sutartis jau pasmerkta? „Skeptikų ketvirtadienis“ ragina išsakyti visas nuomones: ir kritiškas, ir nuosaikias, ir entuziastingas.
Jei esi smalsus, žingeidus ir mėgsti netikėtus atradimus, esi teisingoje vietoje. „Euroblogas“ – tai unikalus tinklaraštis jaunimui, kuriame savo mintimis apie Europą dalinasi po visą žemyną išsibarstę jauni žmonės iš Lietuvos ir užsienio šalių. Ines iš Vokietijos, Monica iš JAV, Darius iš Pasvalio ir kiti. Ką jie mano apie europietišką tapatybę ir klimato kaitą, finansų krizę ir kulinarijos tradicijas skirtingose ES šalyse? Kiekvieną savaitę „euroblogeriai“ gliaudys naują temą. Jaunatviškai, nenuobodžiai ir su ugnele.
Aš esu Polina Udre. Atvykau iš vos už 599 kilometrų esančios Estijos. Nors atvykau čia pagal Erasmus mainų programą, pagrindinė priežastis, atvedusi mane į šią šalį, yra čia gyvenantis mylimas žmogus. Vis dėl to, mano laimei, ir mokslai Lietuvoje pasirodė esantys labai naudingi. Esu patenkinta galėdama tęsti Estijoje pradėtas filmų kūrimo studijas, o taip pat turiu puikias galimybes gilinti savo žinias kalbų, fotografijos ir animacijos srityse.
