Rusty Sheriff (Flickr) nuotrauka

Trečiajame „Euroblogo Gyvai“ susitikime trečiadienio, sausio 19 dienos vakarą su trimis žinomais žurnalistais – Arkadijum Vinokuru, Dainium Radzevičium ir Artūru Raču diskutavome apie atvirumą, „WikiLeaks“ fenomeną ir perspektyvas turėti panašų informacijos nutekėjimo kanalą Europos Sąjungoje.

Jau iš renginio anonsų matyti, kad visi gatvėje sutikti žmonės žino apie „WikiLeaks“, nors ne visi vienodai vertina. Vieni entuziastingai – kaip naujo skaidrumo ir atvirumo išbandymą, kiti gerokai atsargiau – kaip galimą grėsmę valstybių saugumui ir neskrupulingą asmeninės informacijos nutekėjimą.

Ikalamujic (Flickr) nuotrauka

Sausio 13-ąją minėjome ne tik prisimindami įvykius prie televizijos bokšto. Tuo pat metu Vienoje Lietuva oficialiai perėmė pirmininkavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO). 1975 metais Helsinkyje įkurtai Bendrijai pirmą kartą pirmininkaus Baltijos šalis, šias pareigas perėmusi iš Kazachstano.

Nedrįsčiau ginčytis, kad jau pats pirmininkavimas yra sėkmė šaliai, kaip ją ir vertina Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, bet ir didžiulė atsakomybė – taip pat, galbūt didžiausia per visus atgautos nepriklausomybės metus. Pasirinktos ne lengviausios kryptys – įšaldytų konfliktų sprendimas, ekonominiai santykiai ir energetinis saugumas bei parama demokratijai. Vienas iš sunkiausių dalykų, kaip teigia ir pats Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, yra nerašyta taisyklė, jog pirmininkaujanti šalis negali užimti jokios pozicijos, ypač konfliktuose – viskas, ką ji gali ir turi daryti, yra rasti bendrą sprendimą. Tai – nelengva užduotis, turint omeny, kad tarp 56 šalių, priklausančių ESBO, yra ir tokių, kurioms demokratija nėra prioritetas.

Šiandien Prancūzijos Saint Nazaire laivų statykloje dalyvaujant šalies prezidentui Nicolas Sarkozy ir Rusijos vicepremjerui Igoriui Sečinui Prancūzija ir Rusija pasirašo sutartį dėl “Mistral” tipo karo laivų statybos. Šia kontroversiška tema siūlome specialiai Euroblogui Rennes universiteto politikos mokslo magistrantės Marlène C. parašytą apžvalgą, kur atsispindi prancūzų valdžios ir intelektualų pozicijos.

keata (Flickr) nuotrauka

Kalėdų išvakarėse prancūzų priimtas sprendimas parduoti Rusijai Mistral tipo karo laivus pasaulyje ir ypač Europoje sukėlė audringų reakcijų. Lietuvos Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė sakė, kad pirmą kartą „NATO, ES valstybė parduoda puolamojo pobūdžio ginkluotę trečiosioms valstybėms ir valstybei, kurios demokratija nėra tokia, dėl kurios galėtume jaustis ramūs“. Kritikuojamasis sandoris efektingai baigia 2010-uosius, abiejų šalių paskelbtus Prancūzijos–Rusijos metais, todėl panašu, kad jos labiausiai suartėjo gynybos sektoriuje. Todėl Mistral pardavimą galima suvokti kaip šios karinės strategijos elementą. Žvelgiant plačiau, šia pirkimo-pardavimo sutartimi Rusija ir Europa viena kitai parodė palankumo ženklą.

Alaskan Dude (Flickr) nuotrauka

Europos Sąjungos biudžeto priežiūros griežtinimas, rašo britų The Guardian, yra geras dalykas, tačiau ne toks svarbus, kaip Turkijos narystės ES klausimas. Komentatorius Martin Kettle klausia, ar Europai nerūpi jaunos darbo jėgos stygius, patikimas dujų ir energijos tiekimas bei saugumas dėl potencialių Irano ar Rusijos grėsmių?

Turkijos vaidmuo NATO organizacijoje nenuneigiamas. Šalis labai sparčiai auga ekonomiškai ir vis labiau bado akis kaip kontrastas skolų ir korupcijos kamuojamai Graikijai, ES narei. Turkija yra tiltas tarp Europos ir Artimųjų Rytų, galintis labai padidinti ES įtaką regionui ir gal būt padėti išspręsti didesnius jo konfliktus.