„Manchester United“ – Europos čempionai (2008 m.). Ar tai vienintelis kartas, kai JK gyventojai pripažįsta esą europiečiai? (Terry6082/Flickr nuotrauka)

Apie savo draugų, pažįstamų, bendradarbių euroentuziazmą, skepsį ar abejingumą žinau. Tačiau labai smalsu, kaip iš kasdienio bendravimo perspektyvos Europos Sąjunga ir bendri Europos reikalai atrodo kitose šalyse. Kas iš Sąjungos narių yra labiausiai „sąjunginiai“, o kas labiausiai „nesąjunginiai“? Kas jaučiasi esąs donoru, o kas pagalbos prašytoju? Kas tiki ateitimi, o kas ją labai aiškiai sieja tik su savo nacionalinės valstybės planais?

Visų ES šalių neapibėgsi, tačiau ėmiau ir paprašiau keleto pažįstamų tinklaraščių autorių ir Erasmus studentų pasidalinti įspūdžiais iš kitų Europos Sąjungos šalių. Kai tik gausiu jų laiškus, pasidalinsiu su jumis.

Pirmasis toks atėjo iš Karolio, kuris gyvena Jungtinėje Karalystėje. Taigi be ilgesnės įžangos – jo laiškas:

Anglijoje gyvenu jau beveik du metus. Išgyvenęs čia metus, savo tinklaraštyje parašiau įrašą, kuriame išdėsčiau savo nuomonę apie čiabuvius, jų kultūrą bei politiką. Keista, tačiau praėjus metams nuo įrašo paskelbimo, galėčiau drąsiai jį dėti iš naujo praktiškai nieko nekeitęs. Sakau „praktiškai“, nes artėjančių rinkimų proga kiek rimčiau pasidomėjęs politine situacija, supratau, kad vis tik ne socialistai nori imigraciją ribot, o konservatoriai. Tačiau apie viską iš pradžių…

Jei nesiruošiat skaityti viso mano minėto įrašo, štai ką jums reikia žinoti, kad suprastumėte apie ką kalbu:

* Jungtinė Karalystė (JK) — tai Šiaurės Airija, Škotija, Anglija ir Velsas

* Didžioji Britanija (DB) — tai viskas kas telpa į vieną salą, t.y. tas pats kaip ir JK, tik be Šiaurės Airijos

* Anglija — tai kas lieka iš DB atmetus škotus ir Velsą

Nors ir domiuosi visos Anglijos politine bei socialine situacija, pats gyvendamas Šiaurės Anglijoje, esu labiausiai paveiktas ir daugiausia žinau apie šioje šalies dalyje gyvenančius žmones. Kai kurie dalykai gali šiek tiek ar net labai skirtis jei paklaustumėte Pietuose gyvenančio tautiečio.

Grįžtant prie įrašo temos ir pavadinimo, nors Anglija, kaip ir visa Jungtinė Karalystė, yra Europos Sąjungos (ES) dalis, anglai ne tik savęs su ES neidentifikuoja, tačiau ir nelaiko savęs europiečiais. Kaip žinia, žiniasklaida formuoja visuomenės nuomonę, o ši čia nevengia ES vaizduoti kaip šalies pinigus čiulpiančio vampyro, kuris mainais į šalį atgal siunčia imigrantų armijas. Natūralu, kad dažnas vietinis paklaustas apie ES, turi gan stiprią priešišką nuomonę. Neduokdie koks „politiškai išprusęs“ tautietis pareiškia anglui apie vienodas teises, nes abu yra iš ES… Žinoma, per galvą niekas neduos ir greičiausiai išvis atvirai nesureaguos, tačiau patyliukais įtrauks nenaudėlį į juodąjį sąrašą ir daugiau į jo pusę nežiūrės. Jei norite puikaus pradžiamokslio kaip bendrauti su anglais, būtinai įsiklausykite į InCulto — Eastern European Funk dainos žodžius.

Žodį Europa anglai naudoja lygiai taip pat kaip ir žodžius Amerika, Australija, ar Antarktida – t.y. kalbėdami apie tai, ko dalimi jie patys nėra. Artimiausias išsireiškimas, kuriuo anglas bent kiek pripažins, kad jis yra Europos dalis, tai pasakymas „žemyninė Europa“, kuris lyg ir daro prielaidą, kad Anglija yra Europa, tik ne žemyninė. Galbūt atrodo, kad apie visą tai rašau su šiokia tokia panieka, bet iš tiesų kažkiek žaviuosi tokiu britų užsispyrimu – dažnam lietuviui jo trūksta. O ir tas „užsispyrimas“ dažnai nėra sąmoningas. Greičiausiai tai tiesiog salos gyventojų savybė – jiems nelabai rūpi kas dedasi „anapus pelkės“. Būtent dėl to sakau juokais, nors iš tiesų visai rimtai manau, kad Didžioji Britanija galėtų būt paskelbta atskiru žemynu – jiems tai tiktų. Nemanau, kad velsiečiai ir škotai pyktų, nors pastarųjų nuomonė ES klausimu kiek šiltesnė.

Taigi, jei išsiruošėte į Angliją, įsiminkit bent vieną dalyką: europietis europiečiui nelygus, ypač kai tas europietis yra anglas. Europos Sąjunga nieko šioje situacijoje nekeičia.

Aš pats Jungtinėje Karalystėje nesu buvęs, bet apie britų išskirtinumo jausmą skaičiau dar tarybiniais laikais – vienu metu buvo labai populiaru leisti žurnalistų-tarptautininkų (dirbusių APN ir kitose naujienų tarnybose) knygas apie šalis, su kuriomis paprastas SSRS pilietis neturėjo galimybės susipažinti gyvai. Dabar visi esame pasklidę po Europą. Gal tarp šių eilučių skaitytojų yra stebinčių italų, portugalų, slovėnų ar airių gyvenimą? Parašykite Euroblogui, kaip Europa ir jos bendri reikalai atrodo iš šalies, su kurios žmonėmis kasdien bendraujate. Jei nenorite jungtis prie nuolatinių Euroblogo autorių, tai tiesiog atsiųskite man laišką adresu vienastoks@nezinau.lt.

Imami romų moters pirštų atspaudai (Neapolis, Italija). EPA, Guardian nuotrauka

Šiandien yra Tarptautinė romų diena. Europos Komisija jos nepamiršo – paskelbė raginimą ES narėms efektyviau naudoti lėšas, skirtas romų socialinei integracijai. Nors vangiai naudojamos lėšos ne tik šioje srityje, romų klausimo spręsti, niekas, rodos, nė neketina – viskas tebėra taip, kaip buvo dar tik kuriantis Europos Sąjungai ar ir dar seniau. Pinigus skirti nėra sudėtinga, tačiau kas pasiūlys patikimą ir veikiantį scenarijų, kaip efektingai juos išleisti?

Galime kurti darbo vietas, bet ar užtikrinsime jų pastovumą ir sugebėsime integruoti su visa šalies ekonomika? Galime pastatyti mokyklas, bet ar rasime joms mokytojų? Galime pastatyti kotedžus ar daugiabučius, bet ar neteks tapti jų prižiūrėtojais? Neveltui ir EK pranešimas klausia: kaip išeiti iš užburto rato? Išties, kaip?

Nors Europos politikai vengia romų tautinei mažumai suteikti išskirtines sąlygas ar teises, tenka pripažinti ir Europos skolą šiai didžiausiai viso žemyno mažumai (ES šalyse gyvena apie 12 milijonų romų). Persekioti ir naikinti nacių II Pasaulinio karo metais, romai negalėjo atsikvėpti ir jam pasibaigus. Atskirtis, neretai pasiekianti neapykantą, tebėra nuolatinė grėsmė romų bendruomenėms tiek Centrinės Europos, tiek ir kitose šalyse. Net ne grėsmė – tai veikiau jų būtis.

Neturime romų problemų sprendimo ir mes. Tai vienas miesto meras, tai kitas užsimoja ką nors daryti, tačiau tie ketinimai nesiremia nei doru supratimu, kaip tinkamai integruoti romų bendruomenę, nei, tuo labiau, bendru sutarimu su ja. Todėl nieko neišeina ir neišeis. Romų problemos nepavyks išspręsti tik Briuselyje, tik mūsų Seime ar Vilniaus savivaldybės rūmuose. Kaip kitatautis nesugalvos geriausio gyvenimo būdo lietuviui, rusui, baltarusiui, latviui, taip nė vienas iš išvardintų nesugalvos, kaip reikia gyventi romui.

Dabar dažnai kalbame apie toleranciją, tačiau skaitydamas žiniasklaidos tekstus apie romus dažniau tarp eilučių ar tiesiai jose matau viliones spręsti problemą prievarta. Prievarta labai patogu pasinaudoti. Romų bendruomenėje, tarkime, prie Vilniaus, galima rasti daug ydų, pažeidimų, nusikaltimų pėdsakų, kurie leistų prisidengti teise vykdant „valymą“. Taip, nusikaltimai bado akis ir demoralizuoja ištisus miesto rajonus, jei ne visą miestą. Bet ar mes už ES integracijos lėšas romams pastatysime jaukų kalėjimą? Koncentracijos lagerį?

Norom nenorom į galvą ateina analogija su indėnais Šiaurės Amerikoje. Ne visiška, žinoma, bet vis dėlto – privatizavę visas žemes, sukoncentravę civilizaciją metropoliuose ir nužudę kaimą su jo sodybomis ir vienkiemiais mes nebepalikome erdvės tradiciniam pusiau klajokliškam romų gyvenimo būdui. Tikėjomės (?), kad jie prisitaikys prie mūsų. Tačiau atėmėme iš tautos erdvę ir gyvastį, paversdami priemiesčių kloakos gyventojais be laisvės, garbės ir ateities. Kaip kitaip galėjo tai baigtis?

Todėl ir eurointegracines lėšas šioje srityje vertinčiau skeptiškai ir nepeikčiau labai atskirų ES valstybių už neveiklumą. Kai neturi recepto, tai negali ir vaistų pirkti. Bandymai aptverti, surikiuoti, išmuštruoti ir paleisti „į visuomenę“ romus gali baigtis kaip visi ankstesni.

Aš irgi neturiu recepto, bet šį bei tą nujaučiu. Žinote, kaip romai švenčia savo dieną? Plukdo upėje gėles, taip pažymėdami nenumaldomą klajoklio dvasią…

Eurokomisarė Neelie Kroes. Nuotrauka iš Skype (FR)

Šių metų rudenį, rugsėjo 14-17 dienomis Lietuvos Užsienio reikalų ministerija ir Informacinės visuomenės plėtros komitetas priima Vilniuje Jungtinių Tautų Interneto valdymo forumo (Internet Governance Forum) susitikimą. Jis įdomus dėl daugybės priežasčių:

1. Įtakingi daugybės pasaulio šalių politikai, verslininkai, mokslininkai ir interneto aktyvistai jame svarstys interneto galimybes, problemas bei ateities iššūkius. Tarp svečių bus aukščiausio rango politikų iš JAV Baltųjų rūmų, Europos Komisijos, ministrų ir diplomatų iš kitų pasaulio šalių.
2. Interneto „parlamento“ susirinkimas šalyje su didžiausia šviesolaidžio skverbtimi ir mobiliojo ryšio abonentų kiekiu vienam gyventojui yra labai mielas lietuviui dalykas.
3. IGF svarstytinos temos yra pačios aktualiausios skaitmeniniame pasaulyje: mobiliojo ir interneto ryšio saugumas, saugumo ir duomenų privatumo santykis, žodžio laisvė internete, atviros architektūros ir standartų klausimai, atviros prieigos prie skaitmeninio kultūros, mokslo ir žinių apskritai paveldo problemos, galiausiai teisė neprisijungti ir būti pamirštam, jei to nori.

Bet aš turiu prisipažinti, kad IGF Vilniuje laukčiau vien dėl galimybės pamatyti ir išgirsti vieną mėgiamiausių – o mūsų Prezidentei pasitraukus iš pareigų EK, ko gero mėgiamiausią – eurokomisarę Neelie Kroes. Ją į vieną iš darbo grupių ketina pakviesti Lietuvos URM.

Neelie Kroes Europos Komisijoje kuruoja konkurencijos ir skaitmeninės politikos sritis. Dėl pastarosios aš ją neakivaizdžiai ir pažįstu. Ponios Kroes politika vertinama nevienareikšmiškai, tačiau ar nevertas susižavėjimo žmogus, pažabojęs Microsoft (iš pradžių Europoje pradėta tiekti Windows versija be Internet Explorer, o paskui – su naršyklių pasirinkimu) ir pagrūmojęs Google, jei pastaroji peržengtų konkurencijos principų ribas?

Jei Neelie Kroes sutiktų dalyvauti Vilniaus IGF susitikime, tai veikiausiai kalbėtų apie informacinės visuomenės ugdymą iš Europos perspektyvos. Skamba nekonkrečiai, bet tai labai konkreti komisarė, todėl jos kalbą labai labai norėčiau išgirsti. Kadangi susitikimo programa dar nepatvirtinta, tai kol kas telieka viltis, kad ji smarkiai nesikeis. Programoje numatyta labai daug įdomių pranešėjų ir svarbių pranešimų, bet nenorėčiau jų komentuoti anksčiau laiko – dar neaišku, ar visi kviečiami asmenys galės dalyvauti forume. Žinau tik, kad nė už ką nenorėčiau jo praleisti.

Nepriklausomybės 20-mečio proga Delfi.lt portale pasirodė interviu su britų akademiku, žurnalo The Economist publicistu Edwardu Lucasu. Šis autorius yra menko Vakarų Europos politologų, palankiai vertinančių Lietuvos bei visos Rytų Europos laisvės siekius ir oponuojančius Rusijos imperialistinei politikai, ratelio atstovas.

Abiejų Tautų Respublikos Herbas

Interviu pabaigoje žurnalistas paklausė pašnekovo apie strateginės mūsų kaimynų (Lenkijos – Lietuvos) partnerystės perspektyvas, iki šiol temdomas dirbtinai eskaluojamo konflikto dėl lenkiškos kilmės asmenvardžių ir vietovardžių rašybos.

Lucas pateikė tragikomišką pavyzdį iš savo asmeninės patirties – pažįstamų paklaustas, kodėl tarp Lenkijos ir Lietuvos tebevyrauja politinė įtampa bei nepasitikėjimas, jis atsakė, jog dabar tai lemia w raidė lietuviškuose pasuose, šiems sukeldamas didelę nuostabą. Nuostabą mūsiškių iniciatyvos uždrausti „lenkiškas“ raides bei vietovardžius kelia, ko gero, ir nevienam politiškai mąstančiam mūsų tautiečiui.

Gana keistai atrodo susijaudinusių lietuvybės sergėtojų noras neleisti lenkams jų daugumos gyvenamuose regionuose gatvių bei vietovardžių pavadinimų šalia valstybinės lietuvių kalbos rašyti kartu ir lenkiško atitikmens. Tuo tarpu, kai Punsko regione (labiausiai lietuvių apgyvendintoje Lenkijos dalyje) analogiškas prašymas dėl lietuviškų pavadinimų lenkų valdžios jau yra vykdomas.

Ne mažiau trikdantis grasinimas uždrausti ar neįteisinti neva „lenkiškų“ raidžių yra akivaizdi nenuoseklios pozicijos išraiška. Tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę moderniąją lotynų abėcėlę, o ne sugalvoję savas. W ar x nėra „lenkiškos“ ar „angliškos“ raidės. Taip pat, neretai „lietuviškomis“ neva vadinamos č, š ar ž, iš tiesų, yra sukurtos ne lietuvių, bet perimtos iš čekų alfabeto – Rytų Europos slavų kalbos, beje, labai artimos lenkams. Ironiška, tačiau raides ą ir ę kaip tik ir esame perėmę iš lenkų, nuo kurių įtakos dabar neva bandome saugoti lietuvių kalbos savitumą. Taigi retorika, jog lenkai kėsinasi į nacionalinį identitetą, akivaizdu, nėra teisinga. Daugiau…