Dalijamės Ritos K. mintimis apie tai, kiek mums rūpi muziejai.
fruitymmm2 (Flickr) nuotrauka
Ar mėgstate keliauti? Į kokias šalis? Labiau mėgstate intensyviai poilsiauti, ar drybsoti paplūdimyje? Ką visad aplankote svetimoje šalyje – restoranus, klubus, parduotuves, parkus ar… muziejus?
Kai buvau jaunesnė, žodis muziejus man siedavosi su žvejų bučiais, austomis staltiesėmis, senomis knygomis ir gėlėmis margintomis kraičio medinėmis skryniomis. Dar ir šiandien išvydus Luvrą ar Florencijos Uffizi galeriją, liežuvis neapsiverčia tokių prabangių vietų vadinti muziejais.
Šiandieną yra ypatinga diena Vokietijai. 1990 metais oficialiai , kai Vakarų Vokietiją absorbavo Rytų Vokietiją. Pirmadienį šią proga rengiami oficialūs renginiai, kuriuose dalyvaus ir
Tą progą norėjau pasiūlyt paskaityt mano seną blogo įrašą apie šią šalį – . Dar prieš kelias savaites vėl lankiausi šioje šalyje ir galiu pasakyti, kad viskas kas parašyta čia, vis dar aktualu ten.:
Kai buvau mažas ši šalis man asocijavosi su skaniais saldainiais, kuriuos iš čia parveždavo mano tėtis. Dar su drausmė ir tvarkingu futbolo žaidimu, nes tokie jie buvo animaciniame filme. Kai ūgtelėjau supratau, kad apie Vokietiją galima ir daugiau sužinoti..
Nepasakosiu kiek žmonių gyvena Vokietijoje ar koks jos plotis. Jei to nežinote lengvai tai rasite . Papasakosiu tik ką pats ten savo vizitų metu mačiau ir iš kelių vokiečių išgirdau. Žinoma tai teliks apkalbų lygio šaltiniai, bet visada galite papildyti šias apkalbas
Keista, bet griežtumu ir tvarka iš išorės atrodanti šalis yra pasileidusi, kaip atsuktas ratas. Žinoma daug Vakarų Europos šalių yra daug laisvesnės sekso ir kitais katalikiškoje Lietuvoje dar tabu klausimais. Tačiau tik vokiečiai tokie genijai, kad Šv. Paulio skvere Hamburge pristatytų pilną sekso prekių, porno filmų parduotuvių, striptizo klubų ir padarytų šią vietą prostitučių ir šiaip degradų traukos centru. O Kyle vos keletą metrų netoli gražios bažnyčios įkurti brodelį. Prostitutės čia beje turi atskirą specialų statusą, t.y nėra lygios įprastam darbuotojui.
Didelė cigarečių industrija dar labiau atlaisvino šalį, beabejo būtent jų dėka pasiekta kad rūkyti buvo galima nuo 16 m., bet kur, net uždarose patalpose, cigarečių reklamos kas trečiame žingsnyje, o automatai kur galima nusipirkti cigaretės kas antrame žingsnyje.
Na taip dabar artėja pokyčiai dėl rūkymo – limitas nuo 18 metų ir draudimas rūkyti viešoje vietoje, bet dėl federalinės Vokietijos sistemos, kai kiekviena federacija turi patvirtint įstatymą tai vyksta ekstremaliai lėtai. Pabaigai socialdemokratų vienas iš rinkimų šūkių yra “mylėkite vienas kitą, mes pasirūpinsime kitko” Apie ką tai turbūt nereikia aiškinti, žinant kad Berlyno meras vienas iš jų.
Tai toks sugriuvęs griežtos ir santūros Vokietijos stereotipas. Kito stereotipo kad vokiečiai yra tikslūs kaip laikrodžiai ir tvarkingi klaidingumą man įrodė patys vokiečiai draugai. Savo vėlavimu ir betvarkė. Na bent jau meilė alui, futbolui ir dešrelėms nėra mitas.
Toliau kalbėti apie Vokietiją kaip apie vientisą valstybę neįmanoma, nes ji vis dar suskilusi. Įdomu būna stebėti kai susitinka du vokiečiai ir klausia vienas kito – Tu iš rytų ar vakarų Vokietijos? “Nors berlyno siena seniai sugriuvusi, bet ji vis dar mūsų galvoje – kartą Hamburge pasakė man Juliane. Vakarų Vokietija jaučia antipatiją rytams, nes jie per savo mokesčius moka rytams, kurie vis dar nesugeba savarankiškai kelti savo ekonomikos. Skirtumas jaučiasi ir elgesyje – po ilgos komunizmo kontrolės rytiečiai vis dar tikisi kad kažkas kitas atliks už juos darbus, vakariečiai tuo tarpu daug labiau organizuoti.
“Rytai išgyvena dabar sunkius laikus – leptelėjo Boserupe man Erik’as – nes vis daugiau jaunimo ir darbo jėgos emigruoja į vakarus.” Tuo pačiu ir kompanijas nevilioja investuoti čia, net ir vyriausybei sudarius palankias sąlygas tam. Būtent rytuose ir randasi daugiausiai emigrantų iš kitų šalių, bei kartu su jais vis labiau populiarėjantis neonacių judėjimas, kurie gauna ir legalios valdžios pasislėpė už nacionaldemokratų vardo.
Politika Vokietijoje pasikeitė kartu su nauja konservatorių kanclerė Angele Merkel. Griežta Karo Irake kritika pavirto proamerikietiškumu. Nors kareivių i Iraką vokiečiai ir nesiunčia, bet mielai padeda persikėlimo klausimais – t.y. amerikiečiai išsilaipina Vokietijoje ir iš čia skrenda gelbėti Irako.
Vokietija ir Lietuva Niekada nepamiršiu tos vienos nakties kelte, kai kajutėje kartu su manim susitiko du lietuviai verslininkai, važinėjantys mikroautobusais po Europą, pirkti prekes, kurias vėliau parduoda Lietuvoje. Jie pradėjo ilgą pokalbį apie tai kokia šūdina šalis yra Vokietija. – “jie laiko save svarbiausiais Europoje, niekada nesišypso, niekada neišgersi su jais normaliai, o pats blogiausias dalykas yra policija, kuri visada prie tavęs prikibs, kad tik paerzintų. Policija nemoka angliškai ir neketina išmokti, nors ir moku vokiškai, bet net nenoriu su jais bendrauti” “Jo jo – pritarė kitas – aš tai iškart siunčiu jos …, net nesigilinęs.” Jų nuomonė, kad Vokietija blogiausia Europos šalis sutapo kaip du vandens lašai, nors jie susitiko pirmą kartą.
Paklausęs ką apie tai galvoja Juliane nesulaukiau iš jos nuostabos – “bet policijos priekabumas nėra be pagrindo. Jūs iš rytų (lenkai ir lietuviai) vagiat mūsų mašinas. Mano sesuo kartą vyko atostogauti į Lietuvą ir neteko vienos mašinos. Toks yra jūsų įvaizdis čia – mašinų vagių. Jeigu tai būtų apie bet ką kitką, santykiai būtų geresni, bet dabar kalbam apie mašinas.Tai šventa. Vokietijoje galioja posakis kad vokiečiai savo mašinas myli labiau nei žmonas. ” Neturėjau ką ir bepridurti.
Skaitmeninio pogrindininko protestas Braitone, JK (Iain Tait nuotr.)
Nepaisant didesnio ar mažesnio progreso įvairiose Europos Sąjungos piliečių gyvenimo srityse, liko ir tokių, kur judėjimo į priekį apskritai nėra. Sričių, kurias ES iki šiol visiškai ignoravo. Viena tokių – skaitmeninio turinio teisių ir platinimo sistema. Tik šiemet, skaitydamas apie Europos Komisijos („Digital Agenda“ – EK strategiją mažinti skaitmeninę atskirtį ir skatinti technologinį progresą), aptikau ketinimus kurti bendrą ES kūrinių licencijų tvarką, kad bet kurios šalies pilietis laisvai galėtų įsigyti ir parsisiųsti skaitmeninį turinį iš kitos šalies parduotuvės ar interneto tarnybos. 10 metų vėliau, nei norėjosi, bet pagaliau tai prasideda!
Gerai, kad prasideda, nes atidėlioti nebėra kaip. Šį tekstą iliustruojantis „partizaninis“ lipdukas, užklijuotas ant kažkurios apleistos sienos Braitone, Jungtinėje Karalystėje, tiksliai atspindi jaunų Europos žmonių požiūrį į pramogų verslo politiką: jūs mums neleidžiate, tai mes patys siunčiamės nemokamai. Įrašų industrija dejuoja dėl piratavimo, tačiau pati nieko nedaro, kad visoje ES bet kurią dainą galima būtų parsisiųsti legaliai. Nedaro sąmoningai, nes gaudama dalį iš vietos autorių agentūrų rinkliavos ar netgi prisiteisdama pinigų iš autorių teisių pažeidėjų, ji turi pajamų iš tų šalių, kuriose verslo apskritai nevykdo. Jei jau EK išsuko rankas „Microsoft“ dėl „Windows“ interneto naršyklių, tai ką reikėtų padaryti įrašų firmoms, kurios taip piktnaudžiauja galiojančiais autorių teisių įstatymais?
Šiandien pietaudami su kolegomis apkalbėjome vėliavas. Vėliava – įdomus dalykas. Kilusi iš Pietryčių Azijos, ji savo simbolinę ir emocinę vertę įgijo karo mūšių laukuose. Romos legionai, pasakojama, kelių metų trukmės žygius rengdavo į priešo teritoriją vien po kurio nors nesėkmingo susidūrimo prarastoms vėliavoms ir legionų ženklams susigrąžinti. Garbės reikalas!
Nugalėtųjų vėliavos lenkdavosi nugalėtojams, vėliavos būdavo ir tebėra deginamos kaip didžiausios paniekos kuriai tautai ženklas, vėliavas netgi turėjo jūrų plėšikai – juodas, su kaukole ir sukryžiuotais kaulais, jei tikėsime pasakojimais. Jei nacionaliniame muziejuje suskaičiuotume visas vėliavas pavaizduotas paveiksluose, rastumėme, kad didžioji dalis jų plevėsuoja virš išsiruošusių į karo žygį, maištaujančių ar besiginančių nuo maišto barikadų.
Jei esi smalsus, žingeidus ir mėgsti netikėtus atradimus, esi teisingoje vietoje. „Euroblogas“ – tai unikalus tinklaraštis jaunimui, kuriame savo mintimis apie Europą dalinasi po visą žemyną išsibarstę jauni žmonės iš Lietuvos ir užsienio šalių. Ines iš Vokietijos, Monica iš JAV, Darius iš Pasvalio ir kiti. Ką jie mano apie europietišką tapatybę ir klimato kaitą, finansų krizę ir kulinarijos tradicijas skirtingose ES šalyse? Kiekvieną savaitę „euroblogeriai“ gliaudys naują temą. Jaunatviškai, nenuobodžiai ir su ugnele.
Esu dirbusi žurnaliste Lietuvoje ir komunikacijos specialiste Briuselyje, vienoje iš ES institucijų. Šiuo metu stažuojuosi Baltijos jūros valstybių Tarybos sekretoriato komunikacijos skyriuje Stokholme. Mes manomės daug žinantys apie ES, tačiau iš tikrųjų dažnai net nepastebime, kaip konkrečiai ji paveikia mūsų kasdienį gyvenimą ir likimus.
