Iki rudens pradžios teliko mėnuo. Vasara netruko prabėgti, tačiau nesuskubusiems pasidžiaugti atostogomis laiko dar yra. Geriausias būdas atitrūkti nuo kasdienybės, žinoma, yra kelionės. O ir norint pamatyti ką nors įdomaus, visai nebūtina važiuoti į kitą pasaulio kraštą – Europoje yra bent 68-i dėmesio verti objektai, simboliškai žymintys kiekvienai šaliai ir visam žemynui istoriškai reikšmingus įvykius.
Kol kas jie vis dar pažymėti senuoju Europos paveldo ženklu, nors šių metų gegužę, bendru sutarimu nuspręsta pradėti naują šio simbolio iniciatyvą. Juo paženklintos vietos bus skelbiamos nuo 2013 m., o pretenduoti į šį ženklą galės ir visi senajame sąraše Europos paveldu laikyti objektai.
Nepaisant to, kad daugelio jų tikriausiai nerastumėte pirmuosiuose turistinių lankstinukų puslapiuose, Europos paveldo ženklu pažymėtos vietos yra išskirtinės. Jos kviečia atrasti ne tik architektūrinius stebuklus, bet ir žemynui istoriškai reikšmingas ar simboliškas vietas.
Šeimoje dažnai kyla buitinių ginčų: kas rūpinsis skalbiniais, plaus indus, šluostys dulkes ir taip toliau. Nieko nuostabaus – taip jau šeimose būna. O jei Europą laikysime viena didele šeima, turbūt nereikėtų stebėtis tuo, kad ir čia kilo ginčas dėl kilimo. Ne dėl jo siurbimo, tiesa, o dėl to, kas jame pavaizduota.
Taigi Vengrija, šiemet pradėjusi pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai, jos būstinėje paklojo 202 kvadratinių metrų . Pastarasis, vaizduojantis šalies istoriją, labiausiai užkliuvo dėl to, kad jame, šalia Vengrijos karalių, artistų ir mokslininkų pavaizduota ir „Didžioji Vengrija“ – 1848 metų žemėlapis, kuriame šalis apima kur kas didesnę teritoriją, nei šiandien. Nors Vengrija išsigynė, jog kilimas – viso labo tik istorijos atspindys, neturintis nieko bendro su šiandienine šalies politika, vienas iš Europos parlamentarų pareiškė, jog kilimas yra .
Turbūt taip nutiko Prahoje... (paveikslėlis iš Rahul Basu tinklaraščio)
Praha – architektūrinis disneilendas, kur alus dukart pigesnis už vandenį, o bilietas į operą ar baletą kainuoja tris bokalus. Man atrodo, kad Čekija šiek tiek nusibodusi lietuviams ir dabar kur kas labiau vilioja koks Tailandas… Dėl ne per didžiausių lūkesčių Praha mane maloniai nustebino ir negalėjau atsidžiaugt, kad šitoj aplinkoj galėsiu praleist studijų semestrą.
Tiek daug visko puikaus tame mieste…galima sakyti, kad sužinojau, ką reiškia „aktyvus kultūrinis miesto gyvenimas“ ir puiki transporto sistema. Atrodo, kad ir žmonės, kurie čia gyvena turėtų nuolat šypsotis ir būti laimingi, tuo labiau, kad ir ekonomiškai ši šalis nėra atsilikėlė ES.
Ir (o siaube!) šita idilė baigiasi vos susiduri su padavėjais kavinėje, bendrabučio priimamojo darbuotojais ir personalu parduotuvėje. Galit įsivaizduoti stereotipinį tarybinį aptarnavimą? Padauginkit iš 2!
Išlydėjus Kalėdų senelį ir pasidžiaugus viena gražiausių žiemos švenčių, artėja kita – Naujieji metai. Dažnam mūsų iškyla dilema, kaip sutikti Naujuosius: norisi kažko naujo, ypatingo, dar nebandyto. Kažkas keliauja į operą, kažkas šėlsta klube, kažkas skrenda į šiltus kraštus, o kaip Naujuosius pasitinka kitos Europos šalys?
Vieni iš artimiausių kaimynų – estai – tiki, kad Naujųjų dieną reikia valgyti 7, 9 ar net 12 (laimingi skaičiai estams) kartų – tai užtikrina, jog maisto bus pakankamai visus ateinančius metus. Tas, kas valgys septynis kartus, ateinančiais metais turės septynių vyrų stiprybės.
Per Naujuosius maistui didelę reikšmę teikia ir kitos tautos. gausia puota su blyneliais, žąsų kepenėlių paštetu ir šampanu. Italų Naujųjų sutikimas neapsieina be patiekalų, simbolizuojančių tam tikrą gerovę: lęšiai užtikrina pinigus ir sėkmę, kiauliena – turtus visose gyvenimo srityse. 12 vynuogių kiekvienai sekundei artėjant prie vidurnakčio. Tikima, jog kiekviena vynuogė neša sėkmę kiekvienam metų mėnesiui.
Jei esi smalsus, žingeidus ir mėgsti netikėtus atradimus, esi teisingoje vietoje. „Euroblogas“ – tai unikalus tinklaraštis jaunimui, kuriame savo mintimis apie Europą dalinasi po visą žemyną išsibarstę jauni žmonės iš Lietuvos ir užsienio šalių. Ines iš Vokietijos, Monica iš JAV, Darius iš Pasvalio ir kiti. Ką jie mano apie europietišką tapatybę ir klimato kaitą, finansų krizę ir kulinarijos tradicijas skirtingose ES šalyse? Kiekvieną savaitę „euroblogeriai“ gliaudys naują temą. Jaunatviškai, nenuobodžiai ir su ugnele.
Esu Regina Jegorova, maišyto kraujo, nuolat keliaujanti ir vietoj nenustygstanti mergina, be nuolatinės gyvenimo vietos ir žurnalistikos diplomu kišenėje. Pastaruosius dvejus metus gyvenu Gruzijoje. Iš pradžių čia savanoriavau, paskui mokiau vaikus anglų kalbos, dabar vadovauju savo turistiniam hosteliui. Gyvenu ir kaip kempinė sugeriu į save gyvenimą. Tikiu, kad viskas šiame pasaulyje suvokiama per palyginimą.
