Skeptikų ketvirtadienio rubrikoje – Rasos B. mintys apie streikų praktiką.

Driverhead (Flickr) nuotrauka

Man 23-eji. Ir aš niekada nesu streikavusi. Na, taip, paauglystėje kartą buvau apsipykusi su tėvais ir išėjusi savaitei pagyventi pas močiutę. Bet niekada nesu ėjusi ginti pensininkų ar bent jau troleibusų vairuotojų teisių. Ir savo teisių aš niekad negyniau.

Visai kitaip nei streikų mėgėjai prancūzai. Tiesa, nežinau, ar Prancūzijos pavyzdys, kuomet streikai šaliai atsieina tūkstančius milijonų nuostolių, yra sektinas. Juo labiau Graikijos patirtis, kuomet streikai pereina į riaušes. Bet ir nežinau, ar posakis „Protinga tyla geriau nei kvaili žodžiai“ yra tinkamas tuomet, kai esi kažkuo nepatenkintas, o tyli. Ir ta tyla suprantama ne kaip tylus pasipriešinimas, o kaip tylus sutikimas ir tolerancija tam, kas vyksta.

Skeptikų ketvirtadienio rubrikoje dalijamės mūsų svečio – Jovitos R. – mintimis apie savanorystę.

Jhuskin (Flickr) nuotrauka

Frazė, kad geriausi dalykai yra nemokami, negalioja kalbant apie darbą. Bent jau Lietuvoje. Užsiimti nemokama savanoriška  veikla ryžtasi tik kas dešimtas lietuvis, tuo metu visoje Europoje vidutiniškai savanoriauja kas antras ar trečias. O ir lietuviškas savanorystės modelis kiek kitoks nei europietiškas: daugiausia susidomėjimo sulaukia ne visuomenei, o pačiam savanoriui naudinga veikla: pagalba renginiuose už galimybę juose sudalyvauti.

Skaičiai sako, kad mes kitokie, nei likusios Europos tautos. Didžiojoje Britanijoje vienokia ar kitokia savanoriška veikla užsiima 38% visų šalies gyventojų, sukurdami iki 8% bendrojo vidaus produkto. Vidutinis belgas skiria savanorystei 5 valandas per savaitę. O Vokietijoje savanoriauja iki 23 milijonai gyventojų. Mes šalia tokios statistikos atrodome gana kukliai. Lietuvoje savanoriška veikla užsiima tik 11% šalies gyventojų, didelė dalis apskritai nežino, kas yra savanorystė.