Insidestory (Flickr) nuotrauka

O ką? Rimtai! Skaitau štai anadien, kad ekonominis nuosmukis Europos Sąjungoje užderėjo gaivesniu oru ir mažesne aplinkos tarša. Manote koks nors politinis susitarimas ar net aukščiausiojo lygio ES vadovų sprendimai galėtų per porą metų 30 procentų sumažinti pavojingų anglies junginių išmetimą į atmosferą? Pakeliui prisiminiau ir „Verslo klasėje“ skaitytus Aurelijaus Katkevičiaus žodžius: „… Kaip laisvalaikio užsiėmimas populiarėja dekupažas ir važinėjimasis dviračiais, o ne naujų automobilių išperkamoji nuoma kas pusmetį ar perlų kolekcionavimas…“ Ar pasiteisins viltis, kad krizė mus pamokys būti apdairesnius, taupesnius, bet kartu ir nuoširdesnius?

Bus matyti – iki šiol buvusios krizės baigdavosi naujų burbulų pūtimu. Beskaitydamas Niallo Fergusono Pasaulio finansų istoriją („The Ascent of Money“) radau tai kiekviename skyriuje – nuo Venecijos pirklių laikų iki brolių Lehmannų imperijos griuvimo.

Tačiau jei krizės nekeičia rinkos institucijų principų ir nestabdo principinio kapitalistinio smagračio, tai paprastų žmonių galvose, manau, pėdsaką jos palieka. Tegu ir ne fiskalinės atsakomybės pavidalu.

Ši pastaroji krizė man kol kas buvo skaudžiausia. Gal amžius artėja prie „jautraus“, o gal tiesiog daugiau apie tai domėjausi. Nors iš tiesų tai akys iš baimės plečiasi ne dėl šiandienos, o dėl minčių, kad po kokių 20-ies metų būsiu nepalyginti labiau pažeidžiamas tokių ekonominių svyravimų ir turėsiu kur kas mažiau energijos juos kompensuoti. Tokiais atvejais santykinai užtikrinta „skandinaviška“ senatvė atrodo tikrasis „rojaus Žemėje“ apibrėžimas. Kur mums iki jo…

Ak, bet ketinau rašyti apie gera!

Šiandien rašiau punktus, kuriuos galima būtų laikyti kompensacija krizės metu:

• Atradau galįs dirbti tris kartus daugiau, nei anksčiau. Gal įsibėgėję taip „arti“ paskui ir BVP kilstelėsime? Sunku, bet galima įprasti.
• Skanėstas yra ne tai, ką ryji kasdien neskaičiuodamas (nors tai ir būtų laikoma delikatesu), o tai ką sau leidi tik kartą per savaitę.
• Vilnius yra smarkokai kalvotas miestas – antraip sutaupyčiau daugiau kaip 100 litų už transportą. Užtat žmonės troleibusuose dabar nebe tokie pikti, kaip būdavo prieš 10 ar 20 metų. Ir (gal) šiek tiek mažiau šneka telefonu.
• Internetas gali pakeisti daug pramogų ir sutaupyti daug išlaidų. „Monitorius – vienintelis draugas“ nėra gerai, bet gerai bent tai, kad gali šviestis, bendrauti ir kurti tuo pačiu įrankiu. Kažkas minėjo, kad krizės metas – pats geriausias laikas mokytis naujų dalykų. Ir nuo depresijos mintis gena, ir ateičiai kapitalą krauna.
• Tapau visiškai atsparus daiktų blizgesiui. Ir anksčiau niekam smarkiai žaislų nepavydėjau, bet dabar tai patikimumas ir funkcionalumas – tikrai svarbiausi kriterijai.
• Mano šlamštas – kito džiaugsmas. Ir atvirkščiai. Nenauji daiktai irgi geri, jei praverčia. Dažnai ir pradžiugina. Yra toks dalykas, kaip „žmogiškasis antrinis panaudojimas“. Geriausiai tinka knygoms, bet galima mainytis ir kitais daiktais.
• Vingio parkas yra iškart už namų slenksčio. 30 metų čia gyvenu, o ne taip seniai pastebėjau…

Esu tikras, kad ir jums krizė ne vien nuoskaudas ir nerimą atnešė. Gal, sekdami ta pačia dvasia, imsite ir pasidalinsite kuo praturtėjote?

Ar taisosi reikalai? Gyvenimas pagerėjo? Turite vilčių, kad artimiausiu metu ekonomikos atsigavimas spartės?

Kai kurie ekonominiai rodikliai vis gerėja, tačiau optimizmo nei Lietuvoje, nei euro zonos valstybėse kol kas nėra. Vasarį, pasak „The Irish Times“, pasitikėjimas ekonomikos perspektyva euro zonos valstybėse krito pirmą kartą per pastaruosius 10 mėnesių: pramonės ir paslaugų sferos optimizmą nusvėrė prekybininkų ir namų ūkių pesimizmas. Ir tai dar buvo prieš Graikijos krizę…

Tačiau Europos Komisija teigia, kad euro zonos šalių nuotaikos pakito tikrai nedaug ir iš esmės yra netoli visos ES vidurkio. Kažin, ar taip galima būtų pasakyti apie Lietuvos gyventojų nuotaikas, kurių tyrimą šiandien paskelbė Delfi. Beveik 60% apklausoje nurodė, kad jų gyvenimas pastaruoju metu pablogėjo, o pagerėjimo rudenį laukia vos 11,7%. Apklausos duomenys tikriausiai yra ganėtinai tikslūs, nes ten pat pateikiami Statistikos departamento skaičiai beveik sutampa.

Bet jei situacija iš tiesų gerėja, o žmonės tebėra niūrūs, tai kodėl? Sociologai sako, kad esame inertiško mąstymo ir į permainas teigiamai sureaguojame tik tuomet, kai jos mus paliečia tiesiogiai. Nedaugeliui dar taip nutiko. Atsigaunantis verslas neskuba didinti darbo vietų ar gerinti uždarbį – iki tol dar reikia kompensuoti patirtus nuostolius, vytis konkurentus ir t.t. Greičiausiai ekonominis pagerėjimas žmogaus kišenę pasiekia smulkiajame versle – gaila tik, kad ne taip daug jo turime.

Mano namų pajamos per pastaruosius metus sumažėjo beveik trečdaliu. Badaujančių nėra, bet kadangi pertekliaus ir anksčiau nebuvo, tai nuosmukis pasijuto. Padaugėjo rūpesčių, atsirado įtampos ir netikrumo jausmas. Jį sunku ignoruoti, netgi skaitant teigiamas šalies ar Europos ūkio naujienas. Nors bandau likti optimistas, nuoširdumo šiame jausme kol kas mažoka.

O kaip gyvenate jūs? Geriau? Blogiau? Prastokai, bet su perspektyva?

(iliustracija iš Flickr)

Jis nebūtinai uždirba 100% – ne kiekvienas yra patenkintas uždarbiu, tačiau kokia ta alga bebūtų, vidutiniškai Europos Sąjungos šalyse moteris vis tiek uždirbs 18% mažiau. Ir tai tik viena vyrų ir moterų darbo teisių lygybės problemų. Neretai vengiama moteris priimti į tam tikras „kritiškai svarbias“ įmonei ar atsakingas pareigas, ypač jei vadovai mano, kad yra reali „jaunos mamos“ grėsmė: investuosi dabar į specialistės apmokymą ir kvalifikacijos kėlimą, o ji ims ir išeis motinystės atostogų – grįžus teks viską kartoti iš naujo. Pinigų švaistymas, ar ne?

O kur dar viršvalandžiai, su kuriais, žinoma, neoficialiais, daug mieliau sutinka jauni, nevedę vyrai? Neapmokamas darbas – didelis neprižiūrimas verslo „šešėlis“, kuriuo, tačiau, nevengia pasinaudoti net santykinai respektabilios įmonės. Juk mūsų darbo produktyvumas vis dar yra mažesnis už Europos vidurkį? Tai ar ne natūralu, kad reikia dirbti daugiau? Taip pasiūlymus panaktinėti darbe argumentuojanti valdžia apie atlygio skirtumus pamiršta, bet mes jau esame pripratę prie selektyvaus darbdavių užmaršumo…

Moterų ir vyrų uždarbio lygybės neskatina ir atkakliai skatinamas uždarbio sumos konfidencialumas. Mažiausiai dviejose įmonėse, kuriose teko dirbti, pasirašiau darbo sutartį, kurios vienas punktų buvo „Uždarbio suma yra konfidenciali“. Paslaptis išlaikoma ne tik „išorėje“, bet ir įmonės viduje – atvirai apie algą kalbėti nepadoru. Gal tas konfidencialumas apsaugo nuo nuolatinio savo pastangų ir atlygio už jas lyginimo su analogiškais kolegų skaičiais (su visomis tokiai nedėkingai temai būdingomis paskemėmis), tačiau jis yra puiki priedanga ir vyrų bei moterų atlyginimų nelygybei.

Ar susidūrėte tiesiogiai su uždarbio nelygybės problema? Iš savo patirties negaliu semti, nes dažniausiai dirbau „vienetinį“ darbą – t.y. neturėjau tokias pačias pareigas užimančių kolegių ar kolegų, su kuriais (nepaisant draudimų) galėčiau palyginti savo algą. Galiu tik pasakyti, kad maždaug trečdalį karjeros dirbau tiesiogiai ar netiesiogiai vadovaujamas moterų, ir paliudyti, jog kitas stereotipas – apie neva menkesnius moterų sugebėjimus vadovauti kolektyvui – yra iš piršto laužtas. Aš tai žinau, jūs tai žinote, bet „seksistinių stereotipų gajumas“ yra prioritetinė lyčių lygybės sritis bent penktadaliui europiečių ir maždaug 11% Eurobarometro apklaustų lietuvių (žr. tyrimo dokumentus prie pirmosios nuorodos). Apskritai su teiginiu „Verslo bendruomenėje dominuoja vyrai, kurie nepakankamai pasitiki moterimis“ sutinka beveik trys ketvirčiai ES gyventojų – tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje.

Taigi nors šiandien viešai apie „moterį prie puodų“ kaip apie idealą kalbama gerokai rečiau, realios nelygybės tarp lyčių likę daug. Ir dėl to kovo 8-oji man tebeatrodo svarbi data (na, gerai – tikriausiai atspėjote, kad iki to prisikasiu kurioje nors rašinio vietoje). Ji turi politinių ir ideologinių asociacijų, kurios nepatinka dešiniųjų pažiūrų žmonėms, tačiau kartu ji žymi ilgą ir sudėtingą lyčių lygybės siekio istoriją: nuo teisės balsuoti, teisės mokytis ir studijuoti aukštosiose mokyklose, teisės užimti pareigas valstybės institucijose iki šiandien, kai turime moterį-prezidentę, kurios, beje požiūris į kovo 8-ąją kaip šventę neoficialiai yra „daugiau nei skeptiškas“.

Jei negerai yra šiandien sveikinti, tai galiu nesveikinti – galiu palaukti, kol „ir jis, ir ji uždirbs po lygiai“, po lygiai dalinsis vargus ir džiaugsmus, pramogas ir pareigas. Šis dalykas nesusijęs su konkrečia data ir iš esmės yra ilgas procesas, bet džiaugčiausi radęs kurių nors metų kalendoriuje jo pabaigos dieną, tegu ir ne kovo mėnesį…

Carpe Diem - lotynų sentencija sakanti "panaudok dieną prasmingai". Paveislėlis iš www.wikipedia.org

Mintys kaip dulkės. Ieškai – nerandi. Apsiniaukusią dieną tik gerai susikaupęs ir turėdamas pedantiškumo polinkių gali pastebėti vieną kitą. O žiū – pavasarinei saulei pažadinus jos tokiomis kolonomis nuo komodų, nuo lentynų, tokiais spiečiais nuo veidrodžių kyla. Jaučiuosi kaip beginklė su viena pašluoste prieš armiją. Pastebėjau, kad mintys vadovaujasi ta pačia veikimo logika. Ieškai – nerandi. O po emocijų griūties – nespėji rikiuoti. Pastebėjau, kad tokią emocijų liūtį sukelia didesnis žmonių susibūrimas. Paskutiniame tokiame dalyvavau praeitą penktadienį – nacionaliniame kolegijų verslumo konkurso finale.

Mintis apie jį nusprendžiau padėlioti ir ant popieriaus. Pamaniau, vertos pasidalinti, nors gal  “po laiko”, bet tai turbūt ir yra didžioji ironija, kad reikalingos mintys ateina kaip tik po to, kai jų labai reikėjo.

Tiesa, ši rašliava skirta tiems, kurie tikiu, kad kitais metais turės drąsos kurti verslo idėjas, turės drąsos jas įgyvendinti. Ir gal rašau tik saujelei. Mat dauguma mano pažįstamų jaučiu, jog stebi tekstą ir mano, jog  turi pakankamai patirties, kad nereiktų rašyti verslo planų. O kartais tai rodo, jog jie turi ir mažiau tikėjimo savo svajonėmis. Pastarieji, galite spuspelti paskesnę nuorodą, nuvesiančią į kitą raidžių rinkinį (įrašą).

Taigi, konkurso (reikšmingu pavadinimu PROFAS) finalo metu kaip priimta buvo išrinkti nugalėtojai. Verslo patirties turinčių asmenų grupė (tarp kurių Aurelijus Katkevičius, Artūras Račas, Laimutė Velionaitė, Emilis Ruželė, Jonas Ragauskas), pripažino, kad geriausiai pristatyta idėja – deguonies kokteilių baras. Jos sėkmės paslaptis – išskirtinumas. Ir neskubėkite – ne produkto – kuris iš prigimties atitinka vartotojų elgsenos tendencijas arba paprasčiau – skatina sveiką gyvenimo būdą. Merginos stovėdamos prieš 120 galvų ir dvigubai akių auditoriją tikino, kad deguonies prisotintas skystis spartina smegenų veiklą, stiprina imunitetą. Nuo savęs pridurčiau, kad būtina sąlyga pozityviam poveikiui – tikėti jo galia. Taigi, pagrindinis komandos pranašumas – merginų tikėjimo virsmas idėja, idėjos virsmas rezultatu.

Merginos pristatė idėją, kuri jau veikia. Baras įkurtas prekybos centre „Gedimino 9“ sulaukia virš 800 lankytojų per mėnesį. Tai daug. Vertinant, baro lokaciją – traukiančių akį parduotuvių tame centre yra tik viena. Etiškumo vedama neminėsiu jos pavadinimo. Nueikite – įvertinkite.

Merginų gražaus pavyzdžio vedina turiu jums palinkėjimą. Jei jau atradote, ką mėgstate daryti – šukuosenas papūgoms, ieškote pasimetusių pudelių, restauruojate senovines monetas ar užsiimate su meile kitais „dienos karpymo“ (pagal Lotynų sentenciją „Carpe diem) būdais, sustokite. Ar esate kada klausę savęs- ar galiu surasti pudelį ne tik senmergei mokytojai, bet ir kitame mikrorajone gyvenančiam draugui, ar galiu šukuoseną sukurti ne tik mažosios sesės pagūgai bet ir kitoms čiauškalėms? Tokie klausimai, o greičiau atsakymai ir veiksmai, bičiuliai, atves jus prie didžiausio malonumo – kurti, daryti tai, ką mylite, ne tik savo malonumui, bet kitų džiaugsmui. Jausmas neįkainuojamas ir vertas pastangų.

Šis malonumo suteikimas kitiems visuomenėse, kuriose viskas, kas materialu matuojama pinigine išraiška, vadinamas verslu. Ir, jei, tai yra tai, ką jaučiate, galvojate – nustokite, nelaukite. Žmones netampa kirpėjais, jei nekerpa, kaip ir netampa šokėjais jei nešoka. Nelaukite įkvėpimo, kuris gali ir neateiti. Tad visiems jaučiantiems, kad norite pradėti: “DARYKITE”. Pradėti verta nuo idėjų, kurios mielos sau pačiam – kurios gimsta iš jūsų mėgstamo užsiėmimo, darykite, kurkite.