DPA/Spiegel nuotrauka

Kol rinkos žagsi pagal euro svyravimus, Vakarų Europos spauda svarsto, kas padėtų tokių bendros ES valiutos kataklizmų išvengti ateityje. Vokietijoje, kaip rašo Spiegel Online, dauguma apžvalgininkų sutaria dėl dviejų pagrindinių ateities dalykų:

1. Ateityje eurozonos šalys turės atidžiau prižiūrėti savo biudžetus, o gal net juos derinti ir planuoti specializuotai.
2. Dėl euro gerovės gali tekti įvesti „vokiškus“ įsipareigojimus – pavyzdžiui, sumažinti biudžeto deficitą iki 0,35% 2016-aisiais.

„Die Zeit“ rašo, kad Ispanija jau bando sekti vokiškuoju modeliu, tiesa, kol kas laisvesnėmis sąlygomis. Kitais metais šioje šalyje biudžeto deficitas neturėtų viršyti 6 procentų BVP.

Mažesnis biudžeto deficitas ir kuklesnis apetitas skolinantis išties padėtų stabilizuoti eurą, tačiau ne visiems vienodai patraukliai atrodo ši auka. Mat turtingos ar investuotojams labai patrauklios šalys gali verstis su santykinai didesniais vidiniais rezervais, o štai skurdesnės šalys praranda galimybę daryti spurtą ir bandyti vytis turtingesnes. Jei skolinimasis būtų apribotas, teigia kai kurie skeptikai, tai dar labiau sustiprintų dabar esančią atskirtį tarp turtingųjų Vokietijos ir Prancūzijos iš vienos pusės ir euronaujokių, ypač Centrinėje bei Rytų Europoje, iš kitos. Be galimybės laisviau skolintis, naujųjų ES narių gerovė, ekonomika ir netgi politika imtų labai priklausyti nuo ES lėšų. Vokietijos spauda neslepia, kad tai suverenumo praradimas mainais į euro stabilumą.

Vardindami euro privalumus, ekonomistai nurodo vienodos konkurencinės erdvės sukūrimą (kas yra gerai Vakarų Europai, bet blogai kitoms ES narėms, nes sunkiau konkuruoti kaina), milijoną naujų darbo vietų, sukuriamų eurozonoje per metus (ar tai guodžia Ispaniją, šiemet sumušusią nedarbo rekordą?). Bet jei net Vokietijoje, kuri yra turtingiausia eurozonos šalis, pusė gyventojų norėtų matyti sugrįžtančią markę, tai kodėl tokie norai neturėtų vilioti konkuruojančių šalių, kurios valiutos vertės skirtumus galėtų panaudoti savo eksporto skatinimui? Ar daug yra tikinčių, kad su ribota galimybe skatinti prioritetines veslo šakas naujosios ES šalys galėtų tikėtis už savo produkciją išorės rinkose gauti tokią kainą, kurią gauna Vokietijos įmonės? O jei tokia galimybė nė nesisapnuoja, tai kokia nauda iš galingo euro?

Marfis75 (Flickr) nuotrauka

Vakar skaičiau, kad Europos Komisija pritarė ketinimui pakviesti Estiją prisijungti prie eurozonos valstybių 2011-aisiais. Dar šių metų pradžioje tikriausiai labai nuoširdžiai būčiau pasveikinęs Baltijos kaimynus su tokiu pripažinimu. Bet šiandien? Net nežinau… Šiandien eurozona atrodo ne kaip dailiais kaspinais ir balionais papuošta nugalėtojo pakyla, o kaip spąstai.

Kadangi prisijungimas prie euro erdvės yra dar didesnės dalies suverenių valstybės teisių perdavimas centrinei Europos valdžiai, jis visuomenėje priimamas su tam tikra išlyga – tvirtu pažadu išplėsti ekonominę erdvę ir eksporto rinkas, lygiomis teisėmis dalyvauti plečiant Europos ekonominę ir konkurencinę įtaką, naikinti prekybos barjerus ir užtikrinti, kad valiutos vertė bus paspirtis, o ne trikdis nacionalinės valstybės raidai. Neneigiu, kad euras duoda, bet šių metų įvykiai parodė, kad euras gali ir atimti. Paradoksalu, tačiau dabar iš eurozonos „išstoti“ ko gero labiausiai norėtų tie, kas daugiausiai prisidėjo prie bendros ES valiutos gerovės – vokiečiai.

Tapusios mažiau atsakingos graikų, portugalų ir kai kurių kitų ES šalių „buhalterijos“ įkaitėmis, griežčiau finansus prižiūrinčios valstybės pasijuto nuskriaustos kaip tik už tai, už ką paprastai būna giriamos. Finansinis apdairumas sumokėjo už finansinio aplaidumo klaidas, nors saugiklis taip nedaryti buvo įrašytas pačiose pirmosiose Europos Sąjungos sutartyse. Daniel Gros iš Europos politikos studijų centro taip ir pasakė: „Jie suplėšė Mastrichto sutartį…“

Situacija po Graikijos krizės dar labiau pagilino vagą, skiriančią eurozonos kandidates. Iš vienos pusės, apdairi ir taupi Estija praktiškai perlipo visus slenksčius, nes, ciniškai svarstant, eurozonai reikia naujų kraujo donorų (jei netyčia tų 750 milijardų būtų negana). Iš kitos pusės – tikriausiai sumažėjo Lietuvos galimybės prisijungti prie euro per kelis artimiausius metus, nes ES nuo šiol dar labiau vengs valstybių, kurios potencialiai gali tapti reikalingos to kraujo. Serbai štai sako nebeplanuoją euro gerą dešimtį metų į priekį.

O mes? Nelabai ką turime pažadėti. Prasiskolinome iki ausų, o pažadais skolas grąžinti ateityje finansų rinkos ir ES eurozona gali ir nepatikėti. Piliečių senėjimo procesas – viena didžiausių Europos problemų – Lietuvoje daug spartesnis, nes jauni žmonės iškeliauja svetur. Nebegalime net ciniškai sakyti, kad mūsų skolas atidirbs jaunoji karta. Graikiškoji turizmo korta mūsų rankose ne koziris. Dažniausiai optimistai mini mūsų šviesius protus ir novatoriškumą, bet tie šviesūs protai šiandien studijuoja Edinburgo bei Lydso universitetuose ir grįžti namo neketina. Todėl nežinia, ar mūsų perspektyvos prisijungti prie euro zonos yra bent kiek didesnės nei serbų. Po šiųmečių skaudžių pamokų ES vengs glaudesnės integracijos su potencialiomis demografinėmis „bombomis“.

Liksime euro šalis stebėti iš pakraščio? Jei tikėsime kai kuriais skeptikais, taip gal net geriau. Yra manančių, kad „trilijoninis“ gelbėjimas yra ES pastangų riba – darinys, kurio atskirose teritorijose darbo užmokestis ir produktyvumas skiriasi iki penkių kartų šių skirtumų nesugebės ištverti neperkaitęs…

Asteroid (Flickr) nuotrauka

110 milijardų eurų. Nesu tikras, ar kada nors mačiau tokį skaičių – net ant popieriaus ar kompiuterio ekrane užrašytą. Tačiau nuo šiandien jis bus dažnai kartojamas – mat tokio dydžio gelbėjimo ratas skolų liūne grimstančiai Graikijai mestas Europos Sąjungos šalių ir Tarptautinio valiutos fondo sutarimu. Iš šios sumos 80 milijardų surinks euro zonos šalys, o dar 30 – TVF.

Žinoma, „gelbėjimo ratu“ šiuos pinigus galima laikyti tik tuo atveju, jei vienintelė alternatyva būtų valstybės nemokumas. Juk tai ne dovana, o paskola, kurią Graikijai reikės grąžinti. Negana to, grąžinti, ne ieškant palankiausio ekonominio kelio laisva valia, o karpant ir lopant šalies biudžetą ir pinigų srautus griežtai pagal kreditorių reikalavimus.

„The Guardian“ numatomas taupymo ir biudžeto pertvarkymo priemones vadina beprecedentėmis. Dviem procentais didės PVM, didinamas akcizas už tabaką, alkoholį, degalus, drastiškai mažinamos viešojo sektoriaus darbuotojų algos, didinamas pensijinis amžius, įšaldoma numatytų socialinių programų plėtra. Nedarbas, dabar siekiantis 18%, netrukus gali pavyti ir pralenkti rekordinius Ispanijos 20%.

Ir net nepaisant to, kad ES euro zonos valstybių vadovai ketina skubiai patvirtinti pažadėtą sumą, neaišku, ar sumanytas pagalbos planas bus įgyvendintas. Graikijoje prasideda krizė 2.0, dar nepasibaigus krizei 1.0. Antroji gali būti gerokai gilesnė ir dėl to, kad beveik pusė apklaustų šiomis dienomis graikų ketina streikuoti. Kukliausiai gyvenantys žmonės nejaučia gavę ką nors iš tų skolų, kurias taip beatodairiškai ėmė ankstesnės šalies vyriausybės, tad ir grąžinti jų nenori, ypač su tokiomis skaudžiomis palūkanomis. Apžvalgininkai šalyje ir užsienyje nerimauja dėl galimos streikų ir riaušių bangos.

Žiūrint optimistiškai, Graikija labai vargingai gyvens bent penkerius artimiausius metus. Žiūrint pesimistiškai, 110 milijardų yra tik pirmos pakuros krosnyje, kuri sudegins dar daugybę milijardų – tiek pačioje Graikijoje, tiek ir kitose „silpnosiose euro grandyse“ – Portugalijoje, Ispanijoje, gal dar Italijoje ir Airijoje. Krizės skeveldros pasieks ir naujas ES nares: kas abejoja, kad naujų euro zonos narių priėmimas bus kelis kartus sunkesnis, jei išvis įmanomas?

Europos Sąjungai dabar apskritai niūrus laikas. Regimai dūžta visos viltys, kad dabartiniai sąjungos principai yra tinkami šalims su viena valiuta, tačiau labai skirtinga politika, ekonomikos lygiu ir valdymo principais. Ne kartą teko skaityti, kad „vienintelė išeitis“ yra vadinamosios Jungtinės Europos Valstijos. Lisabonos sutartis, pasak finansų ekspertų, nėra pakankamas žingsnis didinant ES integraciją. Tačiau ar ryžtųsi ES narės prarasti labai didelę suverenumo dalį mainais į teoriškai stabilesnę ekonominę ateitį?

Beskaitydamas apie Graikijos bėdas mūsų „diržo susiveržimą“ Lietuvoje laikyčiau pakankamai neskausmingu – jei tik, žinoma, jo pakaks atsigauti. Užsienio apžvalgininkai, dar neseniai nurašę Latviją ir kiek švelnesniais, bet ne mažiau skaudžiais žodžiais įvertinę Lietuvos perspektyvas, dabar jau ima girti Baltijos šalis už racionalius, laiku padarytus žingsnius. Netgi siūlo mokytis iš mūsų. Duokdie, kad to pakaktų…

Kadangi nesu ekonomistas, man visą laiką neduoda ramybės paiki klausimai, į kuriuos niekur nerandu atsakymų, nors, regis, šiuo metu jie turėtų rūpėti daugeliui:

1. Kodėl, žinodamos galimas pasekmes, valstybės tiek daug skolinasi?
2. Ar įmanomas subalansuotas valstybės gyvenimas be išorinių skolų? Ar yra taip gyvenančių valstybių? Jei taip – ar galima iš jų nusirašyti receptą? (naftos ir dujų išteklių nesiūlyti)
3. Kaip skurdžiai gyventume, jei nebūtume prasiskolinę? T.y. kiek ūkio gerovės Lietuvoje pridėjo skolos užsieniui?
4. (konspiracinis klausimas) Ar valstybės nepatiria spaudimo skolintis? Jei taip, tai kas tą spaudimą daro?

Tikiuosi, kad Euroblogą skaito šviesios galvos, kurios sugebės atsakyti…

NASA nuotrauka

Europos Komisija išplatino dokumentą (DOC), kuriame atsako į dažniausiai EK užduodamus klausimus, susijusius su ugnikalnio išsiveržimu Islandijoje ir dėl jo į atmosferą išmestų pelenų sutrikdyto oro transporto Europos Sąjungos šalių teritorijoje. Kadangi ne vienas Lietuvos pilietis dėl sulaikytų skrydžių pateko į keblią padėtį, žemiau pateikiamos kai kurios (sutrumpintos) ištraukos iš Europos Komisijos dokumento.

1. Kas priėmė sprendimą stabdyti lėktuvų skrydžius?

Nacionalinės skrydžių valdymo tarnybos, bendradarbiaujančios per nepriklausomą agentūrą EuroControl. Europos Komisija ir Europos Parlamentas nesikiša į valstybių sprendimus dėl skrydžių valdymo.

2. Ar Europos Komisija bandė padėti spręsti problemą?

Taip, EuroControl centre vyko specialus susitikimas, kuriame Europos Komisijos atstovai, atsižvelgdami į meteorologijos tarnybų duomenis paragino ES šalių transporto ministrus skatinti bendradarbiavimą tarp Sąjungos narių. Pragmatiškas problemos sprendimas padidino skrydžių kiekį nuo 9000 (balandžio 19 d.) iki 14500 (balandžio 20 d.).

3. Kokios yra į skrydžių krizę patekusių ES piliečių teisės?

Jos yra trys: 1. Jūs turite teisę rinktis ar atgauti pinigus už bilietus, ar skristi nukreiptu maršrutu (tai jūsų pasirinkimas!). 2. Jūs turite teisę gauti tikslią ir operatyvią informaciją apie visus skrydžių pakeitimus ar atidėjimus. 3. Jūs turite teisę būti aprūpinti pastoge, maistu ir gėrimais iki skrydžio atnaujinimo. Taigi galioja visos įprastos teisės, išskyrus papildomos kompensacijos už uždelstą/neįvykusį reisą, nes šį kartą jie neįvyko dėl force majeure.

4. Kas turi grąžinti pinigus už neįvykusį skrydį?

Skrydžių bendrovė, kurios lėktuvu turėjote skristi.

5. Ką daryti, jei skrydžių bendrovė nenori grąžinti pinigų?

Skųskitės. EK ir ES šalių vyriausybės nuolat stebi aviakompanijų veiklą krizės metu. Iškilus keblumams ar disputams dėl keleivių teisių, apsilankykite Europos Vartotojų Centro svetainėje.

6. Ar ES padės skrydžių bendrovėms padengti dalį patirtų nuostolių?

Šiuo metu Europos Komisijos prezidentas Barroso yra subūręs grupę ekspertų, tiriančių pelenų krizės poveikį oro transporto rinkai Europos Sąjungos šalyse. ES sutartis leidžia šalims suteikti valstybinę pagalbą nukentėjusioms oro linijoms, tačiau kol kas tokių paraiškų iš ES narių negauta. Tikrojo ekonominės žalos įvertinimo teks palaukti, kol visi ekspertai pateiks savo duomenis ir vertinimus.