Siūlome Jums paskaityti Alinos M. atsiųstą straipsnį apie (nebe)krizines nuotaikas Europoje.

Šią savaitę turėjau laimės susitikti su seniai matytu draugu Luidžiu iš nedidelio pietų Italijos miestelio. Nemažą dalį susimatymo skyrėme jūrų temperatūrų skirtumų mūsų šalyse aptarimui ir svarstymams, ar visgi įmanoma maudytis Baltijoje, juk, o ne, jos šiluma retai tesiekia 18 laipsnių. Tačiau mūsų diskusija labai greit pakrypo link darbų.

Luidžis – jau beveik vadybos studijų bakalaurantas – svarsto trauktis į Didžiąją Šalį – Britaniją. Pasak jo, Romoje situacija itin prasta, o tokiuose mažuose miesteliuose, kaip tas, iš kurio jis yra kilęs, galimybių susirasti darbą apskritai nėra.

„Tačiau situacija pamažu gerėja, ar ne?“, – paklausiau, prieš tai trumpai apsvarsčius, kad štai Lietuvoje, atrodo, padėtis taisosi. Nemažai mano draugų ir artimųjų po kelių metų pertraukos gali lengviau atsikvėpti. O ir aš visai neseniai patyriau, kad darbdavių rinka nemerdi – prieš kokį pusmetį nutariau keisti darbą, tad teko susipažinti su padėtimi. Kiek susidūriau, galimybių bei pasiūlymų yra nemažai. O tai, ką norėjau, pakeičiau sėkmingai.

doug88888 nuotrauka (Flickr)

Jau ilgą laiką visos mano dienos prasideda taip pat: atlikusi rytams priskiriamus ritualus, prisėdu prie kompiuterio ir panyru į internetą, kur principas „klausk ir tau bus atsakyta“ kuo puikiausiai veikia. Paklaidžiojusi tarp interneto portalų skelbiamų naujienų (pradedant artėjančiu Europos krepšinio čempionatu ir baigiant jachta-sala – „pirmąja super jachta su vulkanu“) nepamirštu pasiskaityti apie bene daugiausiai žurnalistų dėmesio sulaukiančią aktualiją – euro krizę Europoje. Nors studijuoju visai ne ekonomiką ir net ne politikos mokslus, ši tema vis tiek kaskart traukia. Galbūt dėl savo mastų, o gal dėl trilerio elementų. Trilerio, nuo kurio neskiria kino ekranas ir saugus atstumas.

Šiandien Prancūzijos Saint Nazaire laivų statykloje dalyvaujant šalies prezidentui Nicolas Sarkozy ir Rusijos vicepremjerui Igoriui Sečinui Prancūzija ir Rusija pasirašo sutartį dėl “Mistral” tipo karo laivų statybos. Šia kontroversiška tema siūlome specialiai Euroblogui Rennes universiteto politikos mokslo magistrantės Marlène C. parašytą apžvalgą, kur atsispindi prancūzų valdžios ir intelektualų pozicijos.

keata (Flickr) nuotrauka

Kalėdų išvakarėse prancūzų priimtas sprendimas parduoti Rusijai Mistral tipo karo laivus pasaulyje ir ypač Europoje sukėlė audringų reakcijų. Lietuvos Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė sakė, kad pirmą kartą „NATO, ES valstybė parduoda puolamojo pobūdžio ginkluotę trečiosioms valstybėms ir valstybei, kurios demokratija nėra tokia, dėl kurios galėtume jaustis ramūs“. Kritikuojamasis sandoris efektingai baigia 2010-uosius, abiejų šalių paskelbtus Prancūzijos–Rusijos metais, todėl panašu, kad jos labiausiai suartėjo gynybos sektoriuje. Todėl Mistral pardavimą galima suvokti kaip šios karinės strategijos elementą. Žvelgiant plačiau, šia pirkimo-pardavimo sutartimi Rusija ir Europa viena kitai parodė palankumo ženklą.

mammal (Flickr) nuotrauka

Šiandien atrodo neįtikėtina, jog eurą įsivesti planavome dar prieš ketverius metus. Dabartinė prognozė – po kelerių metų.  Tiesa, toks pats terminas galiojo ir Estijai, tačiau nuo sausio 1-osios joje jau įsigaliojo Europos Sąjungos valiuta. Tik neaišku, prie ko tai prives šalį, kai šis žingsnis vertinamas kaip lošimas su Baltijos šalių ekonomika, demokratija ir apsisprendimo teise. Juk mūsų kaimynai valiutą pakeitė esant didžiausiai bendrosios valiutos krizei per visą istoriją.

Remiantis tyrimais, didžioji dauguma estų yra ne tik prieš euro įvedimą, bet netgi norėtų ir referendumo. 2010-ųjų spalį euro įvedimą palaikė 34% šalies gyventojų, gruodžio pabaigoje – 25%. Tačiau Estija, priešingai nei Danija ar Švedija (beje, vienintelės iš visų Europos šalių rengusios referendumą dėl euro) nesuteikė žmonėms galimybės pasisakyti. Įstodama į Europos Sąjungą šalis įsipareigoja įsivesti eurą – galbūt todėl valstybės narės nematė reikalo rengti referendumų?