Aaronsigfin (Flickr) nuotrauka

Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje bedarbių skaičius siekia beveik 2,5 mln., tačiau atvykeliams šioje šalyje yra lengviau įsidarbinti. Pamatęs tokią mintį visų pirma pagalvočiau apie tingius prancūzus, kuriems valstybė nedirbant moka didesnes pašalpas nei einant į darbą (dar vis nesuprantu šio fenomeno), bet juk kalbame apie salą, kurią nuo Europos skiria Šiaurės jūra. Prieš porą savaičių būnant Londone ir susitikus su lietuviais dirbančiais Anglijos sostinėje kalbėjome apie darbus, mokslus, galimybes ir perspektyvas. Pasirodo, jog tarptautinėse įmonėse yra nustatytos tam tikros neoficialios kvotos, kiek turi dirbti darbuotojų iš kiekvienos šalies arba tiesiog kiek tam tikros rasės darbuotojų turi dirbti įmonėje. Taigi, kai kuriose įmonėse didžioji dalis darbuotojų sudaro ne patys britai, o atvykėliai. Taip yra todėl, jog įmonė atrodytų socialiai atsakinga ir nediskriminuojanti nė vieno žmogaus. Žvelgiant iš britų pozicijos tai tikrai nėra pats geriausias variantas jų darbo rinkai, ypatingai žinant tai, jog visos vargingiau gyvenančios Europos šalys prieš 10 metų pradėjo plūsti į šią salą ieškodami laimės išreikštos banknotais.

Visai neseniai pastebėjau žinutę, jog Europos Komisija svarsto galimybę įvesti kvotas, kurios užtikrintų didesnį procentą moterų  aukščiausio lygio sprendimus priimančiose organuose. Šis sprendimas apimtų ne vien tik  aukščiausias valstybines institucijas, tačiau būtų taikomas ir privačiose kompanijose, kuriose pvz. valdybos nariai yra vien tik vyrai. Dabartiniais paskaičiavimais šiuose valdybos organuose yra tik 10 proc. moterų. Šis skaičius akivaizdžiai yra per mažas, bet tik kaip pats skaičius. Niekas nekalba apie galimybes ir sugebėjimus būti svarbiose pareigose. Jei asmuo yra nusipelnęs ir gali dalyvauti priimant svarbius sprendimus, nėra jokio skirtumo ar tai bus moteris ar vyras.

Nepasaint to, Ispanijos premjero Zapatero vadovaujama vyriausybė 2007 m. priėmė įstatymą, kuriuo vadovaujantis valstybinėse bendrovėse ir biržoje listinguojamose įmonėse, kuriose dirba daugiau nei 250 darbuotojų 40 proc. aukščiausios valdybos narių turės sudaryti moterys. Panašu, jog moterys yra jėga stumiamos į vadovaujamo ir atsakingo darbo vietas. Nors šis įstatymas įsigalios tik 2015 m., tačiau poveikis jaučiamas jau dabar. 2006 m. moterų skaičius įmonių valdybose sudarė tik 5 proc., o dabar šis skaičius siekia jau 10 proc.

Nors sutinku, jog diskriminacija įvairiais lygiais turi būti kaip įmanoma labiau mažinima, tačiau dirbtinas moterų stūmimas į atsakingas pareigas nėra viena iš išeičių.

Kay Hendry (Flickr) nuotrauka

Pavasarį teko vykti į Kazachstaną. Kompiuterį pasiėmiau, tikėdamasis rasti belaidžio ryšio taškų, na, o telefoną – savaime suprantama – svarbesniems skambučiams. Gal net tik patiems svarbiausiems, nes žinau, kad tarptinklinis ryšys, liaudyje geriau žinomas „roumingo“ vardu, yra pinklės Pelenei – kelis kartus paskambinai, kelis kartus tau paskambino – žiūrėk, grįžęs gavai du ar tris kartus didesnę sąskaitą, nei tikėjaisi.

Užtat kai pakeliui Rygos oro uoste nepavyko prisijungti prie vietinio mobiliojo ryšio tinklo, iš pradžių supykau ant savęs, kad pamiršau įjungti tą tarptinklinį ryšį, bet vėliau pasiguodžiau, jog taip sutaupiau ne tik suvenyrams namo, bet ir savaitgalio iškylai su šeima.

Anokia čia paslaptis, kad tarptinklinis ryšys yra pelningas dalykas operatoriams. Kaip manote, kodėl įvažiuojant į šalį pakelėje kabo didžiuliai skydai kviečiantys šalyje X jungtis prie tinklo Y?

Prieš kokią dešimtį metų astronominiai ryšio užsienyje tarifai mažai kam krito į akį, nes ir vartotojų mobiliuosiuose tinkluose buvo mažiau, ir šiaip ryšio sąskaitos buvo didesnės (iki šiol stalčiuje turiu 400 litų už 18 min. pokalbių vietos tinkle sąskaitą – kažkada su ašaromis apmokėtą).

Dabar gi telefonas tapo toks įprastas, kad neretai į užsienį išvykstame ir ten bendraujame su saviškiais visai nesusimąstydami apie galimas tokio komunikabilumo pasekmes. O pinklės iki šiol nėra išnykusios. Jų naikinimas, beje, yra viena iš Europos Komisijos užduočių telekomunikacijų srityje.

EK siekia dviejų dalykų: mažesnio mokesčio už pokalbius ir trumpasias žinutes užsienyje bei specialaus perspėjimo vartotojui, jei jo sąskaita užsienyje staiga ima artėti prie pavojingai didelės sumos. Nuo šio mėnesio pradžios nustatyta maksimali minutės tarptinklinio ryšio kaina yra 0,39 euro (1,35 Lt); trumpoji žinutė negali kainuoti daugiau kaip 0,11 € (38 ct); megabaito duomenų kaina „nuleista“ iki 0,80 € (2,76 Lt). Kainos, palyginus su pokalbiais ar duomenų perdavimu vietiniame tinkle, yra milžiniškos, tačiau progresas yra irgi nemenkas – EK su komunikacijų bendrovėmis nuo 2005-ųjų sutarė pokalbių mokesčius sumažinti 70 proc.

Todėl bent jau Europos Sąjungos teritorijoje bankrutuoti dėl išlaidų mobiliajam ryšiui ko gero nebegresia, ypač jei operatorius laiku išsiųs perspėjimą. Kitas dalykas – šalys už ES ribų. Kad ir tas pats Kazachstanas, iš kurio namo paskambinti gali kainuoti 6,91 Lt/min., o priimti skambutį – 4,19 Lt/min. Jei ES tarptinklinį ryšį jau galima įjungti, tai išvykstant už jos ribų geriau jį palikti išjungtą…

Dboy (Flickr) nuotrauka

Jei taupai tam, kad įsigytum ateityje gyvenimą palengvinsiantį įrankį, tai tavo taupymas yra prasmingas. Jei taupai vien tam, kad neišleistum, taupai be jokios „galutinės datos“, tai tiesiog save pasmerki stagnacijai, o gal ir nuosmukiui. Taip, paprastais žodžiais atpasakojant, naujas ES iniciatyvas gyventi taupiau vertina JAV ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas.

Vokietijos inicijuotas taupymo vajus ir Prancūzijos propaguojama centralizuotas ekonominis valdymas kritikuojamas ir šiapus Atlanto, ypač Britanijoje. Sakoma, kad ir taip dideliu konkurencingumu pasaulio rinkose nepasižymėjusi Europos Sąjunga, susiveržusi pilvą iki stuburo, nebeteks manevringumo ir lėšų, reikalingų ekonominės plėtros spartinimui. Smunkančio vartojimo ir gyventojų pesimizmo grėsmė gali būti didesnė už biudžeto perviršį.

Tačiau ES centre dabar tokios kalbos nepopuliarios. Užsukti biudžeto čiaupus ketinama griežtai ir ryžtingai. The Guardian neseniai paskelbė keleto šalių, kuriose įvedamos griežčiausios taupymo priemonės, sąrašą:

Airija. Viešojo sektoriaus darbuotojų algos mažinamos iki 20%, atleidžiami mokytojai, slaugės, policininkai, didinami mokesčiai ir mažinamos išmokos vaikams. Kitais metais numatomas 3% BVP augimas.

Graikija. 12% viešojo sektoriaus išlaidų mažinimas, kerpamos pensijos, privatizuojami objektai, naudojama 110 milijardų eurų naujų paskolų senoms dangstyti. Šalies perspektyva liūdna.

Ispanija. Šalis su rekordiniu nedarbu ir sunkiai bepakeliamomis skolomis sieks sumažinti biudžeto deficitą iki 4 BVP procentų. Pjaunama ir nuo algų, ir nuo socialinių išmokų, ir nuo investicijų.

Italija. Nori per tris metus sumažinti išlaidas 24 milijardais eurų. 10% sumažino algas geriau apmokamiems darbuotojams ministerijose ir kitose valstybės tarnybose.

Jungtinė Karalystė. Paskelbta apie 6,2 milijardo svarų taupymo programą. Iki 2015-ųjų ketinama sutaupyti 50 mlr. svarų išlaidų.

Latvija. Antrus metus iš eilės drastiškai karpo biudžetą, uždaro mokyklas ir ligonines, sumažino viešojo sektoriaus tarnautojų algas ketvirčiu. Priversta itin griežtai taupyti, antraip nebus leista naudotis ES ir TVF paskolomis.

Portugalija. Siekia kitais metais biudžeto deficitą sumažinti dvigubai. Didina verslo, privačių asmenų ir PVM mokesčius. Tebelieka rizikos grupėje.

Vengrija. Prieš du metus jau paprašiusi ES ir TVF pagalbos pasiskolinti 20 milijardų eurų, šiandien menkai jaučia šios pagalbos naudą ir vėl yra priversta mažinti išlaidas.

Vokietija. Valdžia aukoja politinį pasitikėjimą ir rinkėjų simpatijas mainais į 80 milijardų eurų, sutaupytų per ketverius metus.

Viena vertus, po siautulingos išlaidavimo puotos šioks toks pasninkas reikalingas. Baugina ne diržų veržimas, o tai, kad ši priemonė tėra vienintelis šiaudas, už kurio griebiasi Europa. Apmaudu, kad anksčiau turėti pinigai buvo iššvaistyti perniek, bet ar nėra toks pats betikslis dabartinis taupymas? Jei būtų taupoma investicijoms į konkurencingumą, išsilavinimą ir verslo sąlygų tobulinimą, tuomet nepritekliaus tunelio gale matytųsi šviesa. O kokią šviesą Europos vadovai siūlo mums šiandien. Begalinį taupymą? Ar naują biudžetų puotą sutaupius bent kiek eurų?

Žadėtas Euroblogo susitikimas įvyko – ketvirtadienio pavakarį užpildėme vieną „Mano Guru“ baro salę ir susėdome padiskutuoti apie eurą šiandien ir eurą rytoj. Kaip žadėjo organizatoriai, diskusijoje turėjome du svečius: SEB banko vyriausiąją analitikę Viliją Tauraitę bei fondų valdytoją ir analitiką Petrą Kudarą (taip pat ir tinklaraščio autorių). Nors maniau, kad susidursiu su daug nesuprantamų man terminų, „išversti“ reikėjo tik vieną – taigi diskusija vyko paprastai, suprantamai ir labai aktyviai.

Visą ją nesiimsiu atpasakoti. Geriau jau sudėsiu į pastraipas kelias labiau įsiminusias temas:

Graikijos krizė nepraėjo. Nepaisant eurozonos šalių paramos skolose paskendusiai Graikijai, ta parama ko gero yra labai laikina. Finansų rinkos netiki, kad šaliai pavyks greitai išsikapstyti iš duobės. Jos skolas veikiausiai teks restruktūrizuoti, kas neprilygsta bankrotui, tačiau skolininkams ir investuotojams tikėjimo ateitimi neįkvepia.

Tebelieka grėsmė Pietų Europos šalims. Nors Ispanija ir Portugalija irgi paskelbė apie taupymo programas, kol kas finansinius reitingus suteikiančios bendrovės neužsidegė optimizmu. Nepaisant milžiniškų asignacijų euro stabilizavimui, grėsmė eurozonos ekonomikai išlieka. Pats didžiausias kliuvinys pasitikėjimui – neryžtinga ES narių vyriausybių politika, nenuoseklus Europos Centrinio Banko elgesys ir abejonė dėl ES gebėjimo greitai priimti svarbius sprendimus.

Tyčia valstybių finansininkai nežlugdė. Nors yra „statančių“ ant žlugimo ir nemokumo kortos, dauguma investuotojų ir obligacijų pirkėjų tikisi ūkio augimo. Kai kurių Europos šalių lyderių pastangos apriboti rizikos fondų veiklą ar tam tikras finansines operacijas yra veikiau politinis veiksmas, skirtas apraminti šalies gyventojus, nei racionalus rinkos reguliavimo sprendimas. Galimybės Graikijai pasiskolinti sumažėjo dėl dvejonių, ar Vokietija pritars jos gelbėjimui.

Kažin, ar Graikija galėjo būti „išmesta“ iš euro zonos. Tai ne vien ūkinis sprendimas. Kartą pradėjęs retinti valiutinės sąjungos gretas dėl jos narių nesubalansuoto biudžeto, po kiek laiko tikriausiai liktum tik su viena Vokietija euro zonoje. Jau nekalbant apie tai, kokią įtaką Europos Sąjungos politikai ir reputacijai tai padarytų.

Vejas saugo baudos. Jei brangiai turėsi sumokėti už išmindžiotą veją, tai kitą kartą nebelipsi ant žolės. Euro zonos šalis nuo ateities sukrėtimų galėtų apsaugoti automatinių baudų sistema: sankcijos, kurios ne derybų tvarka įsigalioja vos pažeidus biudžeto balansą ar kitus susitarimus, turinčius lemiamos įtakos visos ES gerovei. Tokia sistema gal pristabdytų ir politikų išlaidavimą prieš rinkimus, nes ateitis prie suskilusio lovio būtų daugiau nei tikėtina.

Mes galime neskubėti teisti euro. Gal estams šiandien reikia apsispręsti, ar dabartinė euro zona yra „gera vieta būti“ – mes dar galime laukti. Nepanašu, kad Lietuva prisijungtų prie euro zonos šalių anksčiau kaip 2015-aisiais, o gal net 2017-aisiais metais. Iki to laiko galima ir išlipti iš krizės, ir vėl į ją patekti. Euro klausimas Lietuvoje – ne šios vyriausybės reikalas.

Silpnas euras nedaug lemia. Teoriškai silpnas euras reiškia, kad mūsų eksportuotojams yra kiek lengviau, tačiau daugumai gyventojų tokia perspektyva nėra gera, nes žaliavas mes perkame „doleriniu“ kursu, net jei mokame eurais. Kalbama apie dolerio ir euro paritetą (kurso santykis 1:1) ar net žemesnį už dolerio kursą. Net eksportuotojams tai nelaukiamas rezultatas, nes, pavyzdžiui kurso kritimas vienu centu Vokietijos eksportą padidina vos 0,2-0,4%. Sunku pasakyti, kas būtų, jei euro kursas kristų labai smarkiai.

Euro įvedimas – politinis pripažinimas. Jei mes savo valiutą esame susieję su euru, tai iš esmės mes importuojame valiutos politiką. Teoriškai netgi galėtume vienašališkai pakeisti litą euru, nors tuomet, pasak diskusijos dalyvių, niekas su mumis Briuselyje nebesisveikintų. Iš esmės euro įvedimas yra politinis šalies pažangos ir potencialo pripažinimas. Už tai reikėtų pasveikinti estus. Tiesa, stojant Graikijai į eurozoną tas pripažinimo lygis patyrė šiokį tokį pažeminimą.

Tai tokias mintis (žinoma, ne visas) užrašiau iš Euroblogo susitikimo. Buvo smagu, kad susirinkę ne tik klausė svečių, bet ir aktyviai dalyvavo diskusijoje. Tai skatina galvoti apie kitus susitikimus. Net temą kitam jau sugalvojome, bet anksčiau laiko jos neišduosiu. Juk pasimatysime?