Tom Godber (Flickr) nuotrauka

Pirmuoju “šiuolaikiniu” britų “anti-europiškumu” aš vadinu tą 2011-ųjų gruodžio vakarą (ar popietę), kai Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas Briuselyje pasisakė prieš naują fiskalinę ES šalių kontrolę stiprinančią sutartį. Pamenu, kaip pikdžiugiškai tuomet suspurdėjo mano širdis tik išgirdus šią naujieną. Ne dėl to, kad džiaugčiausi neva įvykusiu Europos vienybės subraškėjimu (kad ir kaip būtų gaila, ji vegetuoti pradėjusi kur kas anksčiau). Džiaugiausi savanaudiškai: štai, pagaliau praktinis įrodymas, jog manoji kultūros ir istorinių stereotipų sugadinta intuicija šį kartą neapgavo. Britams iš tikrųjų ta Europa nė motais. O aš jau tokia esu, įsitikinusi, jog žmogaus gyvenimas, o ypač politika, ne grynais skaičiais ar neva objektyviais faktais grįstas, tačiau, dar iki jų – socialinėmis ir kultūrinėmis konstrukcijomis.

Ann Douglas (Flickr) nuotrauka

Nors nuomonės dėl Europos Sąjungos ateities ir skiriasi, tačiau dėl vieno dalyko, atrodo, sutinka visi vertintojai ir ekspertai: kažkas šio darinio organizavime turi iš esmės keistis. Girdima nemažai nuomonių, kad be konkrečių žingsnių gilesnės šalių integracijos link ES net nesusitvarkys su dabartine krize, ką jau kalbėti apie tolesnį sėkmingą funkcionavimą. Naujosios fiskalinės drausmės sutarties siūlymas, kurį jau stabdo Didžioji Britanija ir Čekija, yra vienas žingsnis su savo peripetijomis ir debatais, tačiau prieš porą savaičių pasigirdo naujas Vokietijos vyriausybės pasiūlymas, kuris tikrai yra nepalyginamai skandalingesnis.

Flickr nuotrauka

Europos Sąjungoje tai vienur, tai kitur pasigirsta balsai, atsiranda komunikatų ar studijų apie didesnį Sąjungos koordinavimą perkant energiją. Skamba sunkiai ir nuobodžiai, tačiau jei bent pusė iš to, kas siūloma, būtų įgyvendinta, ES energetikos politika ir veidas pasikeistų neatpažįstamai.

Šie pokyčiai ir planai man tokie įdomūs, kad rengiuosi apie juos rašyti magistro darbą.

Kodėl tai aktualu?

Derek Bridges (Flickr) nuotrauka

Derybos dėl Graikijos skolų nurašymo ir euro likimo pasiūbavusios ant nežinomybės ribos, regis, pamažu juda link susitarimo. Tai nuramino ir prasiskolinusios Europos kreditorius – finansų rinkas. Tačiau jas įsiūbuoti gali pasirodyti netikėtai lengva. Tuomet krizės pabaigos laikmatis būtų paleistas iš naujo.

Šalims sutarus dėl naujos sutarties, kuri įpareigotų valstybes griežtai finansų disciplinai, atsiranda vis daugiau maištininkų, kurie su ja nenori sutikti. Žinomi pasaulio politikos apžvalgininkai tokį „populizmo maištą“ vertina kaip dar didesnį pavojų nei nesibaigiančias skolas.