Praėjusią savaitę netikėtai greitai išrinkti du nauji Europos Sąjungos vadovai – Bendrijos prezidentu tapo Belgijos premjeras Hermanas van Rompuy, o užsienio politikos ministre – britų deleguota ES prekybos komisarė Catherine Ashton. Rinkimai, kurie veikiau priminė didžiųjų ES valstybių padiktuotą paskyrimą, dar kartą parodė ES ir jos šalių narių politinį neįgalumą bei sužlugdė, bent trumpam, po Lisabonos sutarties faktinio priėmimo kilusias stiprios ir konsoliduotos ES, viltis.
Iškart po rezultatų paskelbimo, spaudoje pradėjo mirgėti tas pats klausimas – „kas jie tokie?“. Ir tai visiškai suprantama reakcija, nes į pačias svarbiausias Europos Sąjungą reprezentuojančias institucijas išrinkti dažnam jos piliečiui visiškai nežinomi žmonės. Tai asmenybės, atitinkančios ES, kaip biurokratinės imperijos įvaizdį – pilki, tykiai kabinetuose kompromisų beieškantys, necharizmatiški politikos administratoriai. Daugiau…
Postmodernus menas. Nuotr. iš puslapio Sculpture.pe.kr
Kai kalba pakrypsta apie meną, net ir šiais postmoderniais laikais tūlas žmogelis, nelygu jo charakterio ypatybės, sutrinka, supyksta arba tiesiog lieka abejingas. Kodėl? Mano atsakymas paprastas: visais žmonijos egzistavimo amžiais menas buvo išskirtinai elito, aristokratų kultūrinė veikla. Paprasti mirtingieji meno nei suprato, nei norėjo suprasti, o iš tiesų, net nesugebėjo tokia veikla užsiimti. Praūžus Didžiajai Prancūzijos revoliucijai, šis „žmogiškųjų apačių“ nesusivokimas nuosekliai virto apmaudu, peraugusiu į pyktį, pagiežą ir agresiją elito atstovams, kuriems menas buvo artimas kaip meno kūrėjams, vertintojams ir vartotojams. Galiausiai esminį perversmą kultūroje ir mene padarė modernizmas, sutraukęs šių objektų ryšius su tradicija bei autoritetu, o galutinį tašką padėjo postmodernizmas, kuris meną pavertė kiekvieno, net ir „liaudies“ žmogaus gyvenimu.
Pateiksiu savo supratimą apie meną. Pirmiausia reikia sutarti, kas sudaro meno turinį. Mano supratimu, meno kūrinys turi nagrinėti žmogaus gyvenimui svarbias, egzistencines problemas bei jų priežastis. Kūrybos tematika privalėtų apimti tokius gyvenimo fenomenus, kaip mirtis, baimė, džiaugsmas, skausmas, liūdesys, meilė ar kitus, žmogų per amžių amžius kankinančius ar pamaloninančius, veiksnius. Daugiau…
Lietuva ir jos piliečiai iškrėtė kažką naujo. Toks populiarumas per rinkimus, kokį pademonstravo Dalia Grybauskaitė, neturi analogo trumpoje, bet audringoje ir prieštaringoje atkurtos nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Iš vienos pusės turėtume džiaugtis, kad pagaliau (galbūt) radome tautą vienijantį bendravardiklį buvusios eurokomisarės asmenyje. O gal tai labiau primena Vytauto Radžvilo itin detalios ir savo apimtimi įspūdingos analizės raktinius žodžius – tekanti putinizmo saulė? Šiaip ar taip, kažkas naujo jau atsitiko, ir tai tęsis bent penkis ateinančius metus. Tad kokie siurprizai mūsų laukia? Daugiau…
