Liutauras Gudžinskas
Vilniaus universiteto Studentų atstovybės prezidentas
Lietuvoje studijuoti apsimoka. O daugeliu atvejų, tai apskritai pats geriausias sprendimas. Įvairūs tyrimai rodo, kad stipriausieji Lietuvos universitetai pasižymi gera mokslinių tyrimų infrastruktūra ir profesionaliais dėstytojais. Jų bibliotekos (bent jau Vilniaus universiteto) išties turtingos ir savo ištekliais pranoksta daugelį Vakarų universitetų. Kita vertus, vis labiau įsivyraujant elektroninei leidybai, šiandien paprastai svarbu turėti tik gerą Interneto ryšį norint susipažinti su naujausia akademine literatūra. Lietuvoje interneto ryšys vienas geresnių pasaulyje, tad tereikia tik išmokti, kaip pasinaudoti atsivėrusiais žinių lobynais.
Įstojus į Europos Sąjungą, taip pat atsirado kur kas daugiau galimybių modeliuoti savo studijas. Nebėra tokios kategoriškos būtinybės apsispręsti – studijos arba ČIA, arba TEN. Ribas geriausiai trina ES vykdoma „Erasmus“ ir kitos studijų mainų programos. Jų dėka mokydamasis Lietuvoje taip pat turi ne vieną galimybę kurį laiką ir gana geromis finansinėmis sąlygomis patirti studijas užsienyje. Galimybės studijų lankstumui taip pat gana didelės. Jei nepatiko vienos studijos, gali perstoti kitur. Tai sprendimas, kurį priimti pasiryžusiam studijuoti užsienyje gali būti kur kas sunkiau.
Apskritai, sėkmingiausias studijų modelis turbūt būtų toks: studijuoti bakalaurą Lietuvoje, jo metu padalyvauti vienoje ar kitoje tarptautinių mainų programoje, o gavus diplomą vėliau pasirinkti – dirbti ar studijuoti toliau. Jei tikrai traukia mokslas, kitas laiptelis – magistras. Čia argumentų pasirinkti studijas užsienyje gali būti daugiau, ypač jei tikrai žinai, ko nori, o Lietuvoje to negali gauti. Nors šiaip ir Lietuvoje yra nemažai gero lygio magistro programų, ir jų tolesnei plėtrai dedama nemažai pastangų.
Dar svarbesnis aspektas, skatinantis studijuoti Lietuvoje, yra socialinis. Į materializmą linkęs skeptikas nusišypsos. Juk stipendijos Lietuvoje mažos, paskolų už studijas susimokėti palūkanos aukštos, o bendrabučiai ir visa kita studentų gerovę užtikrinanti fizinė infrastruktūra taip pat dar daug kur galėtų būti geriau išvystyta. Nesiginčysiu – tikrai dar nesame tiek turtingi, kad galėtume užtikrinti tokį studentų materialinį aprūpinimą, koks yra kai kur Vakaruose. Tačiau atsargiai! Sprendimas išvažiuoti studijuoti į užsienį pabaigus mokyklą gali kainuoti keleriopai daugiau nei likimas studijuoti Lietuvoje. Čia ir tėvų pagalba lengviau pasiekiama, ir naujo būsto paieškos paprastesnės (jei apskritai tokio reikia), ir pati pragyvenimo kaina dar nėra tokia didelė.
Tačiau svarbiausias – būtent nematerialusis socialinis aspektas. Studijuodamas Lietuvoje, įgyji net tik žinių, bet ir pažinčių. Kaupi ne tik savo žmogiškąjį, bet ir socialinį kapitalą. Kitaip tariant, susipažįsti su būsimaisiais bendradarbiais, darbdaviais ir gretimų („kaimyninių“) sričių kolegomis. Pažinimas abipusis – ir pats praturtėji pažintimis, ir tampi daug kam žinomas – taigi lengviau ir greičiau įvertinamas, o tavimi ir tavo galimybėmis labiau pasitikima. Taigi, kuo tvirtesnės tavo pozicijos „vietiniuose“ socialiniuose tinkluose, tuo palankesnės sąlygos išsikovoti daugiau erdvės ir manevro laisvės šalies darbo rinkoje. Ir šia prasme studijavęs Lietuvoje neretai turi išties ryškų konkurencinį pranašumą už besimokiusį svetur.
Žinoma, studijuodamas užsienyje įgyji progą siekti profesinio pripažinimo toje šalyje. Tačiau ironiška yra tai, kad darbo rinka paprastai yra pakankamai atvira svetimtaučiams tik ten, kur atvažiavusiems studentams tenka itin stipriai paprakaituoti, kad susimokėtų už savo studijas. JAV modelis būtų geriausias pavyzdys. Tai priešingybė Vakarų Europai, kurioje mokslas gali būti ir visai nemokamas, bet ir pilnaverčių galimybių įsitvirtinti darbo rinkoje nesant tos šalies piliečiu nepalyginamai mažiau.
Ir paskutinis dalykas – studijuodamas Lietuvoje turi unikalią galimybę kurti. Gyvename išties nepaprastų permainų laikotarpiu. Jos prasidėjo prieš dvidešimt metų, tačiau dar toli gražu nesibaigė. Esame tokiu istoriniu metu, kai turime progą piešti iš esmės „ant balto lapo“. Trumpai tariant, čia lengva tapti lyderiais ar dar paprasčiau – tiesiog kuriančiaisiais savosiose srityse. Ne daug pasaulyje šalių, kur taip save galima realizuoti. Labiausiai išsivysčiusiose šalyse tai jau praėjusi (ir sėkmingai išnaudota) galimybė, o daugelyje besivystančių valstybių – tai tik goda belaukiant taikos.
Šia prasme dabartinės emigracijos bangos neturi bauginti. Patyrę investuotojai gerai žino auksinę prekybos akcijomis taisyklę – būk atsargus, kai visi godūs, ir būk godus, kai visi bijo. Ilguoju laikotarpiu Lietuvos akcijos tiktai kils. Pernelyg gera mūsų geografinė padėtis, kad nesivystytume toliau į priekį. Jau dabar Lietuvos akademikai ir verslininkai demonstruoja galį kartu vystyti lazerių pramonę bei kurti pažangias biotechnologijas. Neseniai privilioti stambūs informacinių technologijų investuotojai – dar vienas geras ženklas. Kultūra irgi turi perspektyvų plėstis. Galime didžiuotis gana giliomis humanistikos tradicijomis, o socialinių mokslų potencialas – taip pat daug žadantis.
Suprantama, tikėti „nenumaldomu progresu“ būtų naivu, tačiau labiau savimi pasitikėti – galima ir reikia. Yra toks gyvas priežodis – „Visur gerai, kur manęs nėra“. Paradoksalu, bet tai pozicija, skatinanti nuolatos pralaimėti, kad ir kur begyventum. Todėl pats laikas pradėti galvoti atvirkščiai.
Manau, kad ir Lietuvoje galima įgyti gerą išsilavinimą, tiesiog viskas priklauso nuo paties studento – kiek jis nori gauti žinių, kiek pastangų deda ir kokį interesą rodo.
Vienareikšmiškai geriau studijuoti vidutinio ar aukšto lygio universitete užsienyje, negu likti Lietuvoje. Dėl panašaus lygio universitetų (neturinčių jokių akreditacijų ir nefiguruojančių reitinguose) verta pasvarstyti ar bus gauta apčiuopiama nauda.
Gerb. Liutauro išsakyta nuomonė, kad užmegztos pažintys studijų laikais padės įsitvirtinti darbo rinkoje yra visiškai iš piršto laužtos. Visų pirma nesitikėčiau kad buvęs kurso draugas pasiūlys darbą jums tik baigus mokslus, taigi einant darbintis svarbiausia yra išsilavinimas. Ir tenka pripažinti, kad užsienyje įgytas išsilavinimas yra pranašumas daugeliui darbdavių (BIG4, užsienio kapitalo įmonės, net Lietuvos Bankas).
Kitas svarus argumentas už studijas užsienyje yra tarptautinė aplinka. Mokantis ir gyvenant su įvairiausių tautybių studentais praplečia pasaulį, supažindina su kitomis kultūromis, moko tolerancijos ir padeda geriau vieniem kitus suprasti (ko Lietuvoje trūksta). Lietuvos universitetai nėra patrauklūs užsienio studentams dėl daugelio priežasčių ir tai dar vienas neigiamas mūsų švietimo sistemos įvertinimas.
Dar viena priežastis išvykti ir gal net pati svarbiausia – pačių studijų kokybė. Nepažįstu nei vieno magistranto, kuris būtų patenkintas savo studijom. Neteigiu, kad tai tik universitetų ar jų darbuotojų kaltė, tačiau tiek universitetams (su dėstytojais ir kitais darbuotojais) tiek ir studentams (bent jau didžiajai daliai) yra palanki tokia sistema, kai studentas ateina diplomo ir per daug nereikalauja iš studento, tuo pačiu dėstytojas nepersistengia perduoti savo žinių ir patirties studentams ir gali sėkmingai egzistuoti. Kažkas turi pradėti keisti šitą “santvarką” tačiau vėlgi “visi savi, nėra kam”. Kalbant apie bakalauro studijas situacija dar sunkesnė. Universitetai priima daug studentų iš anksto turėdami galvoje, kad pusė jų neištvers ir pirmo semestro, tačiau pinigai bus paimti (ar studento ar valstybės).
Čia tik pačios pagrindinės mintys kylančios galvojant apie studijas užsienyje ir Lietuvoje (pats išvykstu studijuoti magistro studijų į Daniją). Manau, kad labai norint galima rasti gerų studijų programų ir Lietuvoje (ypač techniniuose moksluose) tačiau tikrai ne visose studijų kryptyse. Linkėčiau, kad studijų pasirinkimą lemtų potencialių žinių ir aplinkos gerumas, o ne madų vėjai.
Žinoma, jog yra geriau studijuoti užsienyje. Visų pirma užsienyje yra suteikiama žymiai daugiau žinių, nei Lietuvoje. O ir studentas norėdamas pasiimti viską ką gali pasiimti Lietuvoje, užsienyje gautų daug kartų daugiau. O tas, kuris studijuoja tik tam, jog studijuoti, taip pat daug daugiau nei Lietuvoje. Užsienio aukštųjų mokyklų mokslas yra paremtas praktinių žinių taikymu, o ne teorijos mokymųsi.
Be abejo, ne viskas užsienyje gerai, ne viskas Lietuvoje blogai. Bet teiginys, kad Lietuvoje studijuoti geriau nei užsienyje (t.y. Vakarų Europoje), – drąsus, gražus, patriotiškas, bet nutolęs nuo realybės. Bent jau kol kas.
Uzsienys yra ir Afrikos universitetai, nesuprantu per daug abstraktaus klausimo
Škotija – ne šalis…
Gribauskaite paminėjo kelis aspektus, kurie galioja tiek Lietuvoj, tiek užsienyje- studentų įgyjamas savarankiškumas, draugai ir etc; dėstytojų ir studentų santykiai(nereikia taip jau liaupsinti užsienio dėst. turiu nemažai draugų, studijuojančių svetur, ir tikrai pasitaiko visokių.kaip ir Lietuvoje); Lietuvoje studijuodamas gali dalyvauti erasmus’e- štai tau ir galimybė pažinti pasaulį už LT ribų, čia taip pat gali gauti nemokamą mokslą. Universitetai “nemiega” ir diegia naujas technologijas ir pan.
Aš nesu kategoriškai nusistačiusi už studijas užsienyje, tik ten atsiranda rizika kovot už savo teises, nes emigrantai darosi vis labiau engiami.
Pritariu, kad LT abiturientai per greitai skuba įstoti į universitetus dėl tam tikro lietuviško mentaliteto, tačiau tokia problema auga ir visoje Europoje.
Mano nuomone, lietuviai dar iki šiol nesupranta į kokią rinką mes patekom. jau 20metų nesupranta. Juntamas sovietinis požiūris, kad VALSTYBĖ viską sutvarkys už mus. o ar tik ne MES esame VALSTYBĖ? Kodėl visi bėga? Jei mūsų proprotėviai tiek amžių kovojo už laisvę, kodėl mes to neįvertinam ir NEVEIKIAM? Čia aš apeliuoju būtent į mūsų švietimo sistemą. Jei ir toliau visi bus apatiški, nekovos už geresnę ateitį, o pasirinks laisvesnį būdą- keliauti gyventi svetur, Lietuvos ateitis bus ir toliau miglota, vienybė nuvys.
Taigi, palaikau Liutaurą ir esu už studijas Lietuvoje.
Inga skotija yra salis
ne valstybe, bet salis
Klausti reikia tų, kurie studijavo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje (t.y. vakarų universitetuose).
Mano atsakymas iš patirties – net jei nestudijuoji Oxbridge studijas geriau rinktis Vakaruose, nes Lietuvos aukštojo mokslo kokybė tikrai nėra tokia gera. Kažkas komentaruose minėjo, kad studentui reikia tik noro mokytis. Noro lietuviškuose universitetuose neužtenka, nes visiškai nėra studijų bazės, tragiškai trūksta knygų, o ir esamos per senos (pvz., mūsų visai grupei (Lietuvoje) universiteto bibliotekos buvo skirta trys knygos, o ir tos pačios 1964 metų leidimo), kai tuo metu vakarų universitetai turi didžiules bibliotekas ir milijonus knygų (mano dabartinis universitetas turi 7 bibliotekas, kurių kiekviena yra didžiulis pastatas per keletą aukštų).
Kita Lietuvos aukštojo mokslo problema yra nusirašinėjimo, kopijavimo ir papirkinėjimo toleravimas, už ką Vakaruose būtum metamas lauk ir turbūt paskui nebūtum priimtas į kitą save gerbiantį universitetą.
Dauguma Lietuvos dėstytojų yra sustabarėję ir nesidomintys savo dalyku, o taip pat ir nelinkę diskutuoti (t.y. dėstytojas mano, kad jo nuomonė yra vienintelė ir neginčijama).
Kaip galima viską pakeisti? Reformuoti aukšatjį mokslą reikia ne vien jį padarant mokamu. Šis sprendimas iš esmės buvo labai geras, tik kainos visiškai neatitinka moklo kokybės, kurią reikia tobulinti (jei jau mokslas mokamas, tai bent norėtųsi, kad vadovėliai nebūtų senesni už tave ir kad tų vadovėlių pakaktų).
Evelina > dažniausiai užsienio universitetuose literatūra yra perkama
Tik Lietuvoje (gal ir kitose post komunistinėse šalyse, tiksliai nežinau) studentai galvoja, kad literatūra turi būti duota už dyką. Jeigu studentai nepirks vadovėlių, tai geri autoriai jų tiesiog nerašys 
Sutinku dėl dėstytojų. Bet čia problema gal ne tiek pačių dėstytojų, kiek tiesiog konkurencijos tarp jų nebuvimas. Kadangi jauni žmonės nenori eiti į universitetus dirbti (o kas norės už LTL 1500 – tiek gauna daktaro laipsnį turintis lektorius) tai seniesiems “korifėjams” sudaromos visos sąlygos nesikeičiant ir nieko aplinkui nekeičiant “ugdyti” jaunąją kartą.
UK beveik visi vadovėliai gaunami nemokamai (juos nuperka universitetas) ir yra prieinami visiems studentams bibliotekose (per paskutinius du metus pirkau tik vieną vadovėlį, o visus kitus nemokamai ėmiau iš universiteto bibliotekų).
Amerikoje vadovėlius reikia pirktis (bet ten ir dauguma universitetų yra remiami privačių ir iš studentų surenkamų lėšų).
Dėl kitų vakarų valstybių – bijau suklysti, gal pasakys žmogus, kuris ten studijavo.
Gal geriau reiktų ne diskutuoti, kur geriau, o kur blogiau, bet kalbėti, ką būtų galima padaryti, kad Lietuvos universitetų ir juose gaunamų žinių lygis pakiltų iki vakarietiškojo.
Vaidai, sutinku, kad paparastų dėstytojų (taip pat ir mokytojų) atlyginimai yra per maži ir todėl nepritraukia jaunų, gabių specialistų. Atlyginimus kelti būtina, bet tik tada, kai atlyginimų pakėlimas užtikrins, kad studentai gauna labai geras visapuses (ne vien dėstytojo, bet ir kitų tos srities mokslininkų) žinias. Kaip tai padaryti? Labai paparasta – dažnai tikrinti dėstytojus darbo metu, o nedirbančius savo darbo – mesti lauk. Tada gal kai kurie dėstytojai atsibus ir pradės dirbti savo darbą, kad “išgyventų”. Griežtesnis valstybinės įstaigos – universiteto kontroliavimas turėtų pakelti ir tos įstaigos lygį.
Dar vienas mane bauginantis dalykas – kad atlyginimų pakėlimas nenueitų į universitetų vadovybių kišenes. Būdavo labai gradu, kai dėstytoja sakydavo, kad universitetas jai algos neišmokėjo du mėnesius, nes nėra iš kur, o universiteto rektorius į universitetą atvažiuodavo su vairuotoju (!) limuzino klasės automobiliu.
Uoj, vos nepamiršau lietuvos universitetuose dėstomų tunto dalykų, kurie visiškai nesusiiję su tavo specialybe ir kurių tau ateityje neprireiks.
Mano nuomone į šį klausimą negalima atsakyti vienareikšmiškai, nes negalima adekvačiai lyginti bet kurio Vakarų universiteto su bet kurio Lietuvos. Labiausiai nesuprantu tų, kurie išvažiuoja į bet kokį neprestižinį ir niekam nežinomą universitetą vien tik tam, kad pabėgtų nuo tariamai blogos Lietuvos mokymo sistemos. Neminint jau to, kad dauguma kritikuojančių Lietuvoje studijuoti niekada nė nebandė. Argumentai apie greičiau baigiamas studijas manęs nė kiek nežavi, bet gal aš vienintelė netrokštu kuo greičiau sutrumpinti studijavimo metų ir įsikinkyti į 8.01h – 17.02h rutiną.
Labai sutinku su praktiškai visai Liutauro argumentais ypač apie socialinius ryšius, tarptautinių programų, magistro užsienyje naudą ir norą Vakarus kurti Lietuvoje. O nuo savęs galėčiau pridėti, jog dažniausiai (iš mano pažįstamų rato) užsienin studijuoti išvažiuoja žmonės iki tol visai nekeliavę ar keliavę menkai, nes kai pavažinėji po kitus kraštus, susipažįsti su kitais žmonėm pajunti, kad ten šviečia visiškai ta pati saulė ir želia tokia pat žolė. Žinoma, mokytis yra ko, bet išmokus gera turėti kur tą patirtį parsivežti ir pritaikyti ten, kur ji duos daugiausia vaisių. O “pasaulio piliečiai” niekur nėra per daug vertinami. Jei neturi savo šaknų, tai kuo gi tu išskirtinis?
Liutauro nuomonė pasirodė gražiau išdėstyta ir labiau argumentuota. Iš tiesų, bent jau kai kuriose srityse studijų Lietuvoje lygis yra pakankamai aukštas ir nereikia iš karto bėgti į užsienį.
tiesiog studijavau ie LT ir uzsieny ir pabuvojes uzu sienos supratau kas yra tikras aukstasis mokslas..
Lt yra pagarbos vertu studiju, taciau vos pora-trejeta, kur jausciasi tas pats studiju lygis.. taciau bendra tendencija yra tikrai ne lietuviskuju universitetu naudai..
Daug kas priklauso ir nuo specialybės. Mano svarstymai, kur studijuoti magistrantūrą, prasidėjo būtent nuo studijų turinio. To paties pavadinimo studijų programa (bibliotekos ir informacija) VU KF ir HU Berlin dalykais skiriasi stipriai:
ar tai bus Vadyba, Muzeologija, Kultūros paveldo organizavimas, skaitmeninimas, Senosios knygos architektonika ir pan.
ar Bibliometrie, Informetrie, Scientometrie, informacijos politika, etika, teisė ir pan.
Netgi atsiribojant nuo to, jog matyčiau tuos pačius dėstytojus, tas pačias jų nuomones ir užduotis, tik kitokius dalykų pavadinimus.
Aplinka ir kiti “nerašyti” +/- irgi groja užsienio naudai. Beje, mokslas Vokietijoje daug kur nemokamas arba imamas 500 eur semestro mokestis, kurį už tokį turinį sumokėčiau neabejodama.
Sutinku, jog Lietuvoje yra stiprios technikos, bio mokslų sritys, bet mano srityje atotrūkis didžiulis, o vien iš idėjinio patriotizmo altruistu nebūsi. Kai studijuoti eini todėl, kad nori mokytis ir tapti savo srities specialistu, nugali sveikas protas.
Klausimas idomus, bet i ji negaliu atsakyti nei neigiamai, nei teigiamai.
viena mintis vis neduoda ramybes – studiju patrauklumas. O ta pasiekti juk nera taip sudetinga, kad ir mazoje salyje.
Galbut buvau paveiktas paprastojo marketingo ir begau ten, kur ryskiau sviete. Tokie vardai, kaip “Licejus”, “ISM” ar kita sviete labiau nei “VU” ar kiti. Tik tos sviesos nelabai ka reiskia.
Esu is tu, kuri moko patirtis, o ne vardai. Lietuvoje mokytis patogu, juk esame lietuviai. Nereikia lauzyti liezuvo svetima kalba, salia mociutes trobele ir alaus bravorelis. Bet tik istruke is tos trobeles ir to bravorelio tikrai kazka ismokstame. Kai galva sukasi ne gimtaja kalba ir kiti dalykai i ja labiau lenda.
Siulau pameginti viska. Siek tiek to, siek tiek ano. Esame maza salis, o buti mazam nera lengva. Turime, ka turime, o jei norime kazko “piktesnio” tenka keliauti svetur, nes namuose skaiciukai per menki. Lietuviskuose universitetuose darbo ir noro neuztenka, nes pabaigus teks daryti tai, kas lieka, o ne tai, ka is tikruju nori. Draugai medikai lekia svetur, nes namuose i norimas specialybes vietu neuztenka. Jei mokykloje buvai vejavaikis, geros vietos universitete nesitikek. Kokia alternatyva? Na ju nedaug. Kazkur girdejau: “mokyklos baigimo vidurkis buvo 4… kas mane toki Lietuvoje, i universiteta priims… o va Danijoje…” Taip kalbejusiam zmogui visai neblogai sekasi viename is Danijos universitetu. Kur mes megstame uzverti duris ir uzkalti langus, svetur atidaromos mazesnes dureles. Velgi mazos salies simptomas. Bet nejaugi jau taip viskuo esame uzpildyti? Kad ir kaip butu, nereikia liniuote per nagus kirsti ar ant isvaziuojanciu svetur mokytis pykti. Reikia mastyt kurybingai. Reikia skatinti, nors lietuviskas budas ir istorija moko bausti. Taip daznas prarandame nora siekti, dar blogiau igyjame baime siekti. Gal svetur jaunimas ir pernelyg optimistiskai nusiteikes, bet bent jau nagai sveiki
Nors tikrai nemanau, kad aukštasis išsilavinimas Lietuvoje yra prastas ir kad jį įgijus žmogus negali pasiekti tiek pat ar daugiau nei įgijęs išsilavinimą užsienyje, renkantis tik tarp “Už” ir “Prieš”, renkuosi “Prieš” dėl bent 2 akivaizdžių mokslo užsienyje privalumų:
1. Jei leidžia gabumai, užsienyje yra gerokai aukštesnio lygio universitetų ir specialistų praktiškai visose srityse. Taip pat sudaromos geresnės mokymosi sąlygos (laboratorijos, mokslinė medžiaga, bendradarbiavimas su privačiu sektoriumi ir)
2. Ilgesnį laiką (bent gerą pusmetį, dar geriau kelis metus) pagyventi aplinkoje, kuri skiriasi nuo vietinės, yra labai naudinga (neįkainojama) socialinei žmogaus, todėl ir visuomenės, kurioje jis vėliau gyvens (ir tikėkimės, kad tai bus Lietuva), raidai.
Lietuvoje pasilieka studijuoti tik patys blogiausi. Jeigu laikai save protingu zmogumi – turi emigruoti.
Nesuprantu klausimo. Užsienyje yra ir geresnių, ir blogesnių universitetų. Jei keliamas klausimas, ar yra užsienyje universitetų, nei geriausias Lietuvoje (kad ir kuris jis bebūtų) ir ar verta išvažiuoti iš LT į ten studijuoti, tai be abejonių, verta (2 metus pagyventi Oxforde neatsisakyčiau, jei tik įstočiau).
Tačiau taip pat yra ir daug blogesnių universitetų, net nei mūsų blogiausi.
SIūlyčiau sukonkretinti klausimą.
kas yra užsienis? riba už Lietuvos sienų. tai ne kažkokia didi valstybė, kuri būtinai turi būti geresnė už mūsų Lietuvą. Vienur studijų kokybė aukštesnė ar mokymo metodika geresnė, o kitur, tam pačiam užsienyje, yra lygiai tas pats kaip Lietuvoj ar net blogiau. Aš asmeniškai prieš porą metų stojau į Daniją mokytis neva “architektūros”, kaip Hakes, vadinkim ir kastu, nes tai tik atskilusi atšaka, gražiai suokė. Neva ten nereikia mokėt piešti, nes išmokins. Na ir akys suspindo.. Juk Lietuvoje norint mokytis architektūros reikia praeiti tokius sudėtingus atrankos etapus, kad net ir puikiausiai piešiantys ne visi praeina..todėl Pirmoji stojimo priežastis ir buvo, kad ten man bus lengviau įstot. Paskui paaiškėjo, kad ten apsoliučiai kitaip, nei buvo kalbėta.. taip, taip, vaikai.. netikėkit visai paistalais. Iš tiesų man ten patinka. nes radau savo atšaką savo specialybėj. Patinka ir dėl to, kad tai tikrai praplėtė akiratį ir parodė, kad pasaulis ne toks ir didelis – vakar danijoj, šiandien italijoj. kaip kažkas minėjo, kad užmegzti tarptautinių verslo ryšių neišeis yra visiška teisybė,nebent kažkur kitur, už universiteto ribų. patiko dar ir tai, kad viskas paremta praktika ir grupiniu darbu. Nepatiko, kad angliškai nekalbančioje šalyje gaunamų žinių kiekis yra visiškai menkas. Studentai geri, dirba daug – bando išspausti informaciją iš kiekvieno resurso. Deja, nors dėstytojai tikrai gali būti gerais draugais, kad net per konsultaciją pasiūlo geriau pakalbėti apie barą, nei padėti išsiaiškinti studentams iškilusias problemas, tokios draugystės prie gero nepriveda ir daug žinių neduoda.. Lyginant su Italija kurioje esu dabar.. sutikti architektai sako, kad patys studijuoti važiuoja mieliau į “užsienį”, nei pasilieka čia, kai tuo tarpu “užsienis” su visu pagreičiu atvažiuoja į italiją kasmet. Studijų kokybė.. tokia pati pokarinė kaip ir Lietuvoj. Šiuolaikinis pasaulis neegzistuoja, bet užtat gilinamasi į istoriją. Deja, deja.. juk viskas keičiasi. ne? Lietuvoje nestudijavau, lyginti negaliu, bet daugmaž įsivaizduoju tokią pačią studijų metodiką kaip Italijoj. Nesakau kad taip yra bloga. Ne, kai danijoje mokina darbo grupėse ir nagrinėjimo ir literatūros kasinėjime, Italijoje – ranka paduodama. Tik sėdėk ir konspektuok. Išmok. Ir atsiskaityk. Nesmerkiu.. literatūra praturtina žmones, ypač dar kai profesoriai gali ją apibendrinti ir išanalizuoti.
Lietuvoje studijų kokybė visai nebloga. Viskas priklauso nuo studento.ar jis ieškosis informacijos ar plauks pasroviui. įžvelkim ir pliusų – sava kalba, sava kultūra,studijų metu užmegzti kontaktai su įmonėmis, netoli namai ir mamos pagaminti gardūs cepelinai..
kai tuo tarpu, stipriosiose europos sąjungos šalyse lietuviu būti gėda, dauguma nelaiko lygeteisiu, svetima kalba kuria prašnekti užtrunka marios pastangų ir laiko (jei tai ne angliškai kalbanti valstybė), ir galų gale specialybiniai žodžiai.. kurie po studijų neleidžia grįžti į lietuvą.. paklauskit bet ko.. beveik 90proc. lietuviškai apie savo specialybę papasakoti gali sunkiai, primityviai ir neturint savo galvoj lietuviškų atitikmių kuriuos išmoko tame labai garbstamam užsienyje…
ar verta studijuoti užsienyje? Verta. tam kad pamatyt ir gebėt palygint.. bet neužmirštant kad į Lietuvą reikia sugrįžti.. idealiausias variantas studijas pradėt lietuvoje ir metams išvykt per erasmusą į bet kurią šalį..
As manau kad galbut Lietuvoje ir galima studijuoti , bet esme kad veliau tu saves negalesi realizuoti baiges mokslus cia negali nei darba gaut nei ka, todel manau apsimoka baigti mokslus uzsieni padirbt o veliau kaip Dievas duos
LIetuva tai skurdziu salis patys pagalvokite nuo Mindaugo laiku Lietuva vis mazeja , o dabar jau pasieke visiska dugna!!!
Todel nors ir kaip butu gaila, bet geriau isvaziuoti ir pasijusti tikru zmogumi, nei laukti kol tave mokesciai supudysssss:D
LIETUVA.. GAL KAZKADA IR BUVO LIETUVA.. DABAR TIK SH1T…NEAPSIMOKA MOKINTIS LIETUVOJE…
Man buvo kilę minčių apie pabėgimą iš Lietuvos, tačiau pamaniau, kad čia nėra jau taip blogai. Kaip Liutauras sakė, čia yra patys profesionaliausi dėstytojai ir gera mokslinių tyrimų infrastruktūra. Taip pat, bet gali apsigalvoti ir tiesiu taikymu dumti į Angliją.