Ar sutinkate, jog savanoriška veikla turėtų užsiimti kiekvienas?
Paskutinįjį žiemos mėnesį, vasarį, “Vilniaus Knygų mugėje 2011″ vyko ketvirtoji Euroblogas GYVAI diskusija “Ar tapsime savanoriaujančia visuomene?”. Tęsdami tradiciją po diskusijos rengti ir debatus, klausiame Jūsų – ar sutinkate, jog savanoriška veikla turėtų užsiimti kiekvienas?
Nuomonę “už” palaiko psichologas ir emocinės paramos telefonu ir internetu tarnybos direktorius Paulius Skruibis. Pasak jo, kiekvienas mūsų turėtų atrasti ir išbandyti kokią nors savanorystės formą ir atrasti šios veiklos privalumus. Kiek kitaip mano Akvilė Budreckytė, Europos savanorių tarnybos asociacijos prezidentė. Nors Akvilė pati savanoriauja jau daugiau kaip dešimtmetį ir neabejotinai norėtų, kad savanoriautų visi, bet patirtis sako, jog ne kiekvienas tam sutvertas. Jei žmogus mano, kad savanorystė – ne jam, tai ir nereikėtų jos imtis prievarta, dėl mados ir panašiai.
O kurią nuomonę palaikote Jūs – ar sutinkate, jog savanoriška veikla turėtų užsiimti kiekvienas?
Aš manau, kad kiekvienam žmogui būtų verta bent jau išbandyti savanorišką veiklą vienu ar kitu gyvenimo etapu. Kodėl taip galvoju? Visų pirma savanoriškas darbas sudaro puikias galimybes įgyti naujos patirties (pvz., kai kurios verslo kompanijos, priimdamos į darbą, atsižvelgia ne tik į darbinę žmogaus patirtį, bet ir į savanoriškos veiklos patirtį), išbandyti save kitoje sr.. Plačiau
Aš manau, kad ne kiekvienas žmogus turėtų imtis savanoriškos veiklos. Be abejo, būtų smagu, jei kiekvienas ją išbandytų ir tada pats nuspręstų, ar tai jam ar ne. Bet per 11 savo savanorystės metų ir 9 - darbo su savanoriais, supratau, kad ne kiekvienam lemta savanoriauti: tarnauti žmonėms, būti sąmoningais ir atsakingais savo bendruomenių nariais. Sutikau žmonių, kuriems apksr.. Plačiau
Kaip Akvilė sako, manau, čia sąmoningumo klausimas. Tad galima perfrazuoti, „ar kiekvienas turėtų būti sąmoningas?“. Sakau „taip“.
Kiekvienas gali pasirinkti. Mano nuomone savanoriškumas yra blogai, nes paprastai sprendžiame problemas, už kurių sprendimus jau esame sumokėję (socialinės problemos) arba kurių priežastis yra kiti žmonės (pvz šiukšlinantys, kur papuola). Abiem atvejais savanoriškai spręsdami tas problemas mes pripažystame, kad sistema neveikia ir kad atsakingi už jos veikimą gali nebaudžiamai tai daryti.
Kad ir iniciatyva “Darom” – tie, kurie renka tas šiukles patys nešiukšlina – jie renka kitų žmonių šiukšles, kurie pasidaro išvadą, kad šiukšlinti galima, nes kažkas tuo pasirūpins.
Vaikai, kuriems renkamas maistas parduotuvėse irgi gali pasidaryti išvada – tėvelis ir mamytė gali būti nevykėliai, nes vis tiek ateis geri dėdės ir tetos ir atneš kruopų pavalgyt ar rūbų apsirengt.
Pagalba žmogui, kuris sąmoningai nepadaro visko, kad išvengtų problemos yra meškos paslauga visuomenei. Galutinis socialinis efektas yra neigiamas.