David Erickson (Flickr) nuotrauka

Anglų kalboje yra viena tokia man labai patinkanti frazė: “End of life as we know it”. Arba, šiuo atveju, sakyčiau “End of world as we know it.” Gyvenimo, arba pasaulio, kurį žinome, pabaiga. Patinka jis man todėl, kad jame yra kažko, kas gąsdina, kažko apokaliptiško. Jame įskiepytas absoliutus nežinojimas – kas bus, jei tai nėra tai, ką pažinojome iki šiol? Nežinomybė, apie kurią net kalbėti negalime. Tačiau jame skamba ir pažadas, kad kažkas vis dėlto bus. Tai – ne absoliuti pabaiga.

Visai neseniai šį posakį prisiminiau kalbėdamasi su kambarioke. Vakarais grįžusios po darbų dažnai aptariame dienos, savaitės, ar šiaip gyvenimo aktualijas. Tą vieną vakarą ji man parodė vieną “Youtube” video klipą apie šiomis dienomis viešojoje erdvėje tokią populiarią temą – ACTA (Anti-counterfeiting Trade Agreement – liet. KKPS Prekybos susitarimas dėl kovos su klastojimu).

Populiari ši tema gana, sakyčiau, yra gana ypatingai. Be žurnalistų, sekančių įstatymų ir direktyvų leidybą ar lobistų žingsnius, ypač ji aktuali 20-30-mečiams. Kodėl taip manau? Dėl reakcijų ne tik internete, bet ir gatvėse. Praėjusį šeštadienį per Europą nuvilnijo demonstruojančio jaunimo banga. Na, tokia jaunų veidų minia sugužėjo į viena bent jau Briuselio centre. Kiek teko girdėti, ir Vilniuje tokia protesto akcija turėjo vykti. Nė kiek nesistebiu: būtent dabartiniai 20-30 mečiai yra ta ekonomiškai pilnai funkcionalios šiuolaikinės pilietinės visuomenės dalis, kuriai internetas reiškia ne šiaip priemonę sužinoti futbolo varžybų rezultatą, rytojaus orų prognozę ar troleibuso tvarkaraštį, tačiau gyvenimo ir mąstymo būdą. Taip, kad ir kaip neįtikėtinai, nesuprantamai ar futuristiškai skambėtų, internetas, toks, koks jis yra dabar, mums reiškia mąstymo ir apskritai būties būdą. Kodėl? Todėl, kad jis mus lydėjo faktiškai visą mūsų sąmoningą gyvenimą. Tad pakeisti informacijos dalijimosi internete principai mums reikštų “pasaulio ir gyvenimo, kuriuos žinome, pabaigą”. Tokia ir buvo vakarinės “buto tarybos” sesijos išvada.

Balsavimas Amerikoje ir mano darbas

Iki to vieno pokalbio su drauge, visai kaip ir aš užuodusia pasaulio pabaigą, per daug nebuvau klausiusis šios . Bet, sako, mes ir akinių ant savo nosies nepastebime tol, kol jie nenukrenta. t.y. tol, kol jiems dingus ne, jog vargiai ką galime įžiūrėti. Neseniai tais “akiniais” man tapo Vikipedijos puslapis. Įsivaizduokite, rengiu tekstą vienam leidiniui, laiko liko visai nedaug, reikia surinkti krūvą duomenų. Rimtuose darbuose Vikipedijos straipsnių kaip šaltinių, žinoma, cituoti nepatartina. Tačiau jei tik nori pasitikrinti ar eini teisinga linkme, ar kokį šalutinį faktą teisingai supratai, ši laisvoji enciklopedija tampa nepakeičiama pagalbos ranka. Tad štai aš surenku paieškos žodį, surandu nuorodą į Vikipediją, spaudžiu kad patekčiau į surastą puslapį, o prieš akis išnyra juodo fono žinutė – puslapis šiandien neveiks. Ir nuoroda į priežastį, kodėl. Staiga ta kažkur kažkada trumpai nugirsta žinia apie tolimojoje Amerikoje planuotą balsavimą tampa dar ir kokia aktualia – ir labai jau artima – tikrai. Susidūrusi su ja akis į akį buvau pasiruošusi netgi čia pat atiduoti balsą peticijai pasirašyti. Galimybės padėti savo parašą vis dėlto teko truputį palaukti – ta pirmoji buvo skirta JAV gyventojams. Dėl to nesijaudinau – mes netitanikų laikais gyvename, žinios per Atlantą skrieja greičiau nei gali tikėtis.

Tuo metu Vikipedijos problemą pasisekė išspręsti. Ne kaip kitaip, o interneto, t.y. Facebooko pagalba (dabar suprantate, ką turėjau galvoje sakydama “internetas yra mūsų mąstymas”?). Pagalbos šauksmas “užkabintas” and FB “sienos”, ir jau netrukus pakomentuotas IT sektoriuje Vokietijoje dirbančios draugės. Bet dar ir dabar baisu pagalvoti, kaip viskas apsiverstų jei internetas “kokį mes jį pažįstame” dingtų.

Vis dėlto savanaudiškai nepatinkantis Vikipedijos sustabdymas – tai tik viena galimų esamos rizikos apraiškų. Kas apskritai yra Vikipedija? Tam tikra prasme, tai  sąmonė, kuriama skirtingų žinojimo erdvės dalyvių. Ir, žinoma, ”kuruojama”, tačiau ne institucijų, o paties žinojimo tikrumo. Kitaip tariant, Vikipedijos įrašus skaitmeninėje erdvėje pateisina ne nuosavybės statusas ”kam jie priklauso”, tačiau jų turinio statusas ”ar šis žinojimas atitinka/yra pakankamai tinkamas kolektyviniam žinojimui palaikyti”.

Bendrasis mūsų visų žinojimas

Internetas, kuris yra mūsų sąmonės dalis,”skaitmeninę erdvę” formuoja kaip viešąją erdvę, kurioje net ne šiaip kaupiasi, tačiau randasi, įsisteigia bendrasis, kolektyvinis žinojimas. Tas žinojimas ir jo kūrimosi būdai, galimybės, ir lemia tą ypatingąją mūsų sąmonės būseną. Tai, kaip mes suvokiame, atrandame save pasaulyje. Cenzūros tokio žinojimo kūrimui rizika lemtų tiesiog tai, kad tokio žinojimo atsiradimas nebūtų įmanomas. Tai ir būtų pasaulio, kurį pažinojome, pabaiga.

Kai kurie politikai ar pareigūnai (kaip neseniai nustebino, net mūsų prezidentė!) teigia, neva ji nematanti jokios grėsmės, kylančios iš šios sutarties. Ir argumentas jų suprantamas –  nei valstybių narių, nei bendrai ES įstatyminė bazė neturinti būti pakeista. Kita vertus, sutartyje ne kartą pabrėžiama, kad sutarties nuostatų taikymas neturi prieštarauti pamatiniams žodžio laisvės, privatumo, žmogaus teisių ir t.t. principams ir atitinkamoje valstybėje egzistuojantiems tos valstybės piliečių saugumą ir privatumą užtikrinantiems įstatymams. Toks iš politikų lūpų sklindantis “problemos nematymas” – gana neatsakingas požiūris. Kaip biurokratiniam aparatui paklūstantys sprendimų gamybos mechanizmai jie, žinoma, teisūs. Tačiau kaip visuomenės nariai, kaip moralūs subjektai, jie elgiasi neatsakingai.

Politikai nekalba apie sutarties atveriamas galimybes ir privatumo apsaugą. Sutartyje, tame viename skyriuje (5 Skirsnis, 27 Straipsnis, 4 punktas) iš esmės vienas su kitu supriešinami, ant dviejų svarsktyklių lėkščių padedama viena vertus individų privatumo, o kita vertus –  nuosavybės teisių interesai. Ar aš čia tik viena įžvelgiu pavojų, kad svarstyklės turi labai didelę galimybę nusvirti ne ten, kur turėtų?

Laimei, aš tikrai ne viena, abejojanti šia sutartimi. Tiesa sakant, šioje istorijoje man bene įdomiausia yra visuomenės viešasis dalyvavimas. Jau įsivaizduoju, kaip sociologai ar antropologai trina iš džiaugsmo rankas: štai dar vienas pavyzdys, kokia yra ta šiuolaikinė visuomenė. Rodos, gyvename sau ramiai ir tyliai, dirbame savo darbus, ta politika ir priimamais sprendimais per daug nesidomėdami. Tačiau užtenka kad kas nors pasikėsintų į mūsų nuomonės ar viešosios erdvės laisvę, ir minios nepabijos išeiti į gatves. Kaip? Ogi organizuodamiesi socialinių tinklų, interneto pagalba. Kad ir kaip banaliai skambėtų paminėti tai vėl, bet Arabų pavasaris pasirodė buvęs ne išskirtinis reiškinys, tačiau lūžio taškas socio-politinio visuomenės dalyvavimo valstybės valdyme praktikose. O ką jei tokio dalyvavimo galimybę sudarančios sąlygos (kaip kad interneto vartojimas) pasikeistų? Tai reikštų mūsų pažįstamo pasaulio pabaigą.

Tikėjausi pagalbos iš ES

Tad kur kreiptis pagalbos, kuo dar galima būtų pasitikėti? Galvodama apie Europos Sąjungą, ir ypač Europos Parlamentą, aš vis dar turėjau vilties. Visad atrodė, kad tokio svorio biurokratinė institucija, atskaitinga prieš tiek kitų institucijų ir valdžios mechanizmų, o taip pat, kaip atrodė, sunkiau paveikiama išorinių korporatyvinių interesų vedamų veikėjų nei nacionalinės vyriausybės. Europos komisija šį kartą nuvylė. Taip, ji nė nemirkčiodama kartoja savąją poziciją ir puikiai žino visus piliečių susirūpinimą rodančius klausimus. Komisijos Prekybos generalinio direktorato tinklalapyje sukurta net speciali kategorija pristatanti ir paaiškinanti ACTA. Žinoma, ten atsakomi ir dažniausiai užduodami klausimai. Ten sakoma – ne,interneto vartojimo laisvės ji nepakeisianti ir vartotojų privatumo ji nepažeisianti; ne, ji nesukursianti naujų teisinių apribojimų, tik skatinsianti griežčiau įgyvendinti jau esančius; ne, ji nepažeidžianti žmogaus fundamentalių teisių; ne, tai nebuvęs slaptas ir neskaidrus dokumentas; ne, ji neuždrausianti žmonėms dalintis bylomis internetu; ji apskritai yra greičiau skirta didelėms korporacijoms, o ne paskirų individų interneto vartojimo įpročiams kontroliuoti. Ir, rašoma, niekas jūsų nestabdysiantis ir neimsiantis tikrinti nei jūsų kompiuterių, nei muzikos grotuvų.

Na gerai, gal visuomenė akla ir nenusimananti; gal ji ieško to, ko nepametusi. Bet negi intuicija apgauna tokią masę žmonių? Ir negi tai, kad net teisėkūros institucijų atstovai ar europarlamentarai apie sutarties svarstymo proceso neskaidrumą, nieko nereiškia? Jau nekalbant apie, tai, kad EP ACTA reikalų pranešėjas Kaderis Arifas atsistatydino iš jam suteiktų pareigų dėl ”trūkumo” derybų procese.

Tas aistringas visuomenės nepritarimas, jų tvirta nuomonė prieš susitarimo ratifikavimą, sukelia ir dar vieną šalutinį pavojų. Akivaizdu, kad klausimas domina kritinę rinkėjų masę, o masėms paprastai atsakymas būna vienas: arba politikai eina su mumis, arba prieš mus. Šis klausimas, dėl kurio politinės grupės taip pat skils į bent jau dvi grupes, kelia pavojų tapti populistinių partijų masalu pigiai (t.y. menkomis sąnaudomis) padidinti turimą elektoratą. Juk klausimu domisi nemenka visuomenės dalis. Be to, ji išreiškia norą aktyviai pareikšti savo nuomonę. Vadovaujantis atstovaujamosios demokratijos principu, vienintelis būdas tai padaryti lieka išrinkus atstovus,kurie kartotų jų valią spendžiant reikalus valdančiuosiuose sluoksniuose. Populistinėms partijoms belieka spėti pasinaudoti šiuo momentu.

ACTA kaip ir švedų populizmas

Tai – panašus modelis, kuriuo naudojosi ės švedų partijos. Pavyzdžiui, dešimtajame XX a. dešimtmetyje kaip grybas po gero lietaus išdygusi Naujosios Demokratijos (Ny Demokrati) partija. ėjus ji patraukė garsiai nuaidėjusiais pažadais skatinti kultūrą, kurioje alkoholio vartojimas yra priimtinas ir integruotas, nes buvo įsitikinusi, kad dėl griežtų šalies alkoholio įstatymų žmonės tiesiog negalėdavo sau leisti (tiesiogine prasme įpirkti) bendrauti viešumoje (t.y.eiti bendrauti į restoranus, klubus, barus ir pan.). Griežta Švedijos politika alkoholio vartojimo klausimu buvo ir dar ankstų populistinių partijų laiminga korta, tarkim 9-ame XX a. dešimtmetyje. Tačiau tik nedaugelis,suvilioti galimybės pagaliau sušvelninti alkoholio vartojimo politiką, pastebėjo ”šalutinius” partijos programos momentus: radikaliai dešiniojo sparno rasistines ir net prigimtinėms žmogaus teisėms prieštaraujančias idėjas.

Apibendrinant į galvą šauna paskutinė mintis. Prieš porą dienų paskaitoje apie Arabų pavasarį ir socialines medijas išgirdau teiginį: socialinės medijos greitos; tik socialiniai pokyčiai lėti. Socialinėmis medijomis šiuo pavadinčiau bendrai internetą, arba, dar bendriau –jų formuojamą mąstymo būdą. Socialinės medijos ir internetas yra greiti, ir tie milijonai gyvenančių protų specifinėmis kategorijomis. Bet socialiniai pokyčiai lėti, t.y. kol toks naujas pasaulis bus pripažintas (t.y. atsižvelgiant į pasikeitusią mąstymo tikrovę būtų apibrėžiama kas yra “teisinga” ir “neteisinga”), dar praeis gerokai laiko. Telieka tikėtis tik vieno: žala vis tiek bus padaryta, kad ji tik nebūtų neatitaisoma.

Sutartyje ar politikų bei ”kūrėjų/vartotojų teises ginančių institucijų” pasisakymuose apie skaitmeninę erdvę, t.y. nuosavybės teisių gynimą skaitmeninėje erdvėje. Tik bėda ta, kad jie kalba apie internetą kaip apie priemonę,neatsižvelgdami į tai,kad internetas mums yra tapęs viešąja erdve. O kas atsitinka ėmus cenzūruoti viešąją erdvę? Istorijos pamokas, manau, dar prisimename, jų kartoti nereikia.

Kiti savaitės temos straipsniai:

Savaitės tema: Diskusijos dėl kainos

Irano naftos embargo: ministre Ažubali, paaiškinkite išsamiau

Ar gyvename antrojo tarpukario laikais?

Nepasiklydę inovacijose

Įrašo tema:
Bendra