Gyvenimas susideda iš magijos ir pastos
Sangutxujai (Flickr) nuotrauka
Nors jau beveik metai gyvenu viena koja Barselonoje, štai imsiu ir prisipažinsiu, jog iki šiol nesu buvusi nei Sagrada Familia, nei La Pedrera viduje. Vis dėlto galiu Jums tuoj pat patarti, kur už tuos pačius 15 eurų (maždaug tiek kainuoja įėjimas į mano minėtas architektūros įžymybes) galima įsigyti šviežiausias ir pigiausias papajas ar kaktusų gėles, praleisti vakarą buvusiame pypkorių klube, kur baras įrengtas tiesiog svetainėje ar, po vaišių tapų bare pabendravus su šeimininku, būti pavaišintam jo senelio gamintu vynu.
Gastronominis turizmas
Kažkodėl visai nenustebau sužinojusi, kad būtent Ispanija, 2010-ais metais perėmusi prezidentavimą ES, surengė pirmąją Europos Turizmo ir Gastronomijos konferenciją. Konferenciją atidaręs Ispanijos Pramonės ministras Miguel Sebastian pabrėžė turizmo ir gastronomijos svarbą kuriant socialinę gerovę, nes šie sektoriai „padeda vystyti tvarų augimą bei skatina geresnę Europos integraciją.“, o Pasaulio turizmo organizacijos atstovas Javier Blanco priminė, kad vienas iš naujųjų turizmo skatinimo šūkių yra „Menas egzistuoja ne tik muziejuose“. Paskaičiuota, kad vien gastronominis turizmas į Ispaniją pritraukia apie 5.5 milijonų turistų kasmet (t.y., apie 10% visų turistų šalyje). Nors pastaruoju metu ir madinga pasinerti kulinarinius ieškojimus Rytų ar kitose egzotiškose virtuvėse, tačiau faktų nenuginčysi: 7 iš 10-ties geriausių pasaulio restoranų yra Europoje, o populiariausių turistinių pasirinkimų dešimtuke savo pozicijas įtvirtinusios 6 ES narės.
Kuo toliau, tuo labiau kelionių metu žmonės vertina tai, ką valgo, ir vis daugėja atvejų, kai šalis kelionei pasirenkama siekiant susipažinti būtent su jos virtuvės tradicijomis. Taip pat paskaičiuota, kad vadinamieji gastronominiai turistai svečioje šalyje praleidžia daugiau dienų, o per dieną išleidžia daugiau pinigų nei vidutinis turistinis vidurkis. Tai – ypač svarbi tendencija verslininkams bei ES šalių vyriausybėms, ir ispanai turi tikrai neblogų idėjų, kaip ją išnaudoti. Turizmo kampanija, pavadinta Saborea España (Ragauk Ispaniją), į turistų žemėlapius grąžino apie 30 iki tol mažai lankytų miestelių ir kaimelių, kadangi pradėjo reklamuoti jų virtuvės ypatybes bei autentiškas maisto, gėrimų parduotuvėles, barus bei restoranus. Ministras M. Sebastian pabrėžė ir tai, kad gastronominis turizmas gali netgi padėti įveikti sezoniškumą, kadangi kiekvienas metų laikas siūlo skirtingas gamtos gėrybes ir galimą meniu, dominantį turistus. Konferencijoje dalyvavęs geriausiu pasaulio šefu tituluojamas katalonas Ferran Adriá (kurio restorano, įkurto atokiame Šiaurės Katalonijos kaimelyje, eilėje reikėdavo laukti metus) daugelį nustebino pareiškęs, jog jo akys krypsta į Kiniją bei Indiją, tačiau to priežastis jis aiškino taip: „Jei norime į savo šalį pritraukti 10 ar 20 milijonų kinų ar indų turistų per ateinančius 10 metų, turime jiems pristatyti ispanišką virtuvę ir taip juos sudominti“.
Alkanas studentiškas turizmas
Manau, kad ir pati jau išsivysčiau minėtus gastronominio turisto bruožus: kaskart grįždama į Ispaniją žinau, kokių vaisių ir daržovių sezonas prasideda, kokias užkandines pagal sąrašą noriu aplankyti, ir kokiuose rajonuose pasiklysti, ieškant naujų perliukų. Suprantu, kad toks pasakymas neskamba labai studentiškai, juk yra taip toli mūsų nuo gurgiančio pilvo įvaizdžio keliaujant ir išsigelbėjimo McDonaldo maistu. Tačiau čia mano kelionių filosofija ir skiriasi nuo populiariosios: aš esu tikra, kad siestos metu prie baro gurkšnodama clara (šviesus alus su Sprite) iš plepaus barmeno ar nuolatinių lankytojų išgirsiu daugiau istorijų apie miestą, nei iš gido dviaukščiame autobuse. Taip pat tikiu, kad nepadarysiu gražesnių nuotraukų Sagrada Familia viduje, nei kad profesionalai, ir mieliau už tuos pinigus susirasiu šeimyninį jūros gėrybių restoraną, kur aštuonkojus ir tuną žvejoja šeimos vyrai, o ruošia moterys, ir dar pasidalina savo gaminimo paslaptimis. Tiesą sakant, net studijuojant geriausi vakarai tarptautinėse kompanijose būdavo praleidžiami ne klube, o patiems gaminant savo tautų tradicinius patiekalus. Galiausiai supranti, kad pastatas – tai vieno architektūros genijaus šedevras, o tautos virtuvė – tai jos istorija, šeimyniniai santykiai, dienotvarkė, filosofija… Būtent tai, ką ir tikiesi apčiuopti keliaudamas.
Žinoma, kaip ir visur, didieji turistiniai miestai pilni ir komercijos: restoranų centrinėse miesto gatvėse, kur vietoj šafrano į paella įmetama maisto dažiklių, neva itališkų picerijų, trokštantiems saugumo ir perdėm išpuoštų restoranų, kuriuose sąskaita sudaro pusę mano skrydžio kainos. Taip, norint atrasti tikrus kulinarinius perliukus keliaujant, verta atlikti šiokius tokius namų darbus. Pirmiausia siūlau paklausti patarimų ten jau buvusių/ esančių ir gyvenančių pažįstamų. Padeda ir paprasčiausiais raktažodžiais randami puslapiai, kuriuose nurodomi užkandinių meniu, kainos, adresai bei atsiliepimai. Taip pat – susitaikykite, kad dažnai skaniausias maistas nebūtinai bus patiektas labiausiai blizgančioje aikštėje ar klasiškiausio interjero restorane. Nebijokite pasiklysti mažose gatvelėse, klausti vietinių. Na, o jei keliaujate naudodamiesi Couch Surfing apsigyvenimo tinklu, tai bus dar paprasčiau: kiekvienas ispanas turi savo mėgstamas vietas išgerti, pavalgyti ar atsipalaiduoti, ir tikrai mėgsta jomis pasipuikuoti prieš užsieniečius.
Beje, straipsnio pavadinimas – italų režisieriaus Federico Fellini žodžiai. Ar man vienai atrodo, kad juose kažkaip elementariai išreikštas tikras gyvenimo džiaugsmas..?
Kiti savaitės temos straipsniai:
Savaitės tema: Kodėl šeškui reikia paso?
Ir sveika, ir nemoka, ir žinios