„Drugelio efektas“ ir kada būti solidariam
Mungga (Flickr) nuotrauka
Gal matėte „Drugelio efektas“ – menkiausias praeityje pakeistas dalykas sukelia neištaisomas ir dažnai siaubingas pasekmes . Panašiai, tik su mažiau dramos, vyksta ir išreiškiant ar neišreiškiant solidarumą tarp kartų.
Manau, pati svarbiausia solidarumo išraiška yra ne nemokamos kavos puodeliai, kelionės ar brošiūros. Ar tikrai vyresnio amžiaus žmogų pradžiugins nemokama kava, jeigu jis nevalgė pusryčių, o jo šildymo sąskaita didesnė už pensiją?
Tad solidarumas visu pirma yra rūpinimasis vyresniais savo šeimos nariais, antra – dirbančių žmonių mokesčių į socialinio draudimo fondą mokėjimas. Antruoju atveju rūpinamasi anoniminiais pensijų gavėjais, o ne šeimos nariais.
„Drugelio efektas“
Apie nusivylimą socialinio draudimo fondu Lietuvoje ir vis nevykstančią jo reformą nekalbėsiu. Vieną vertus, mokesčių mokėtojas yra ir rinkėjas, todėl, jeigu labai pasipiktintų ir nusiviltų, jis rastų būdą tai išreikšti. Kita vertus, kad ir koks šiuo metų būtų socialinio draudimo fondas, pensijos į pensininkų sąskaitas byra iš jo.
Mūsų dabartinė pensijų sistema mažai atspindi mūsų pačių pasiekimus. Mes mokame pensijas dabartiniams pensininkams, o mums mokės ateities darbuotojai , kurių, prognozuojama, santykinai bus gerokai mažiau nei mūsų pačių. Todėl mes galbūt gausime santykinai mažesnes pensijas nei gauna dabartiniai pensininkai, kurie ir taip dažnai skurdžiai gyvena. Ši gyventojų senėjimo problema yra labai aktuali Europos Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje.
Be to, socialinio draudimo mokesčiai, sudėjus su nuo algos nuskaičiuojamu gyventojų pajamų, visai nemaži.
Tai – visiškai demotyvuoja, tad kartais atrodo priimtina sutikti priimti ar mokėti algą „vokeliuose“. Tačiau čia ir prasideda „drugelio efektas“. Visų pirma, į socialinio draudimo fondą įplaukia mažiau pinigų, o pensijas mokėti reikia. Tada fondas skolinasi iš valstybės biudžeto, kuriam irgi trūksta pinigų (ne tik dėl to, kad mokant algas „vokeliuose“ nemokamas ir gyventojų pajamų mokestis, bet tai taip pat prisideda).
Tada vyriausybė skolinasi pati, o tai dabartiniais po-prieš-kriziniais laikais labai sudėtinga. Tada vyriausybė pasiskolina brangiai, o mokame tai… mes. Ir mokėsime dar ilgai, kaip ir mūsų vaikai. Be to, nėra iš kur žymiau padidinti pensijų.
Kada būti solidariam?
Be abejo, socialinio draudimo mokesčius gali mokėti tik dirbantis žmogus, o šiuo metu taip pasisekę ne kiekvienam. Be pensininkų yra dar viena visuomenės dalis, kuriai kitų išreikštas solidarumas nepakenktų.
Manyčiau, kad solidarumas tarp kartų yra vienos kartos noras bent šiek tiek aukotis vardan kitos kartos. Kyla klausimas, kuri karta dėl kurios turėtų aukotis – jaunoji dėl vyresniosios ar vyresnioji dėl jaunesniosios? Turbūt natūraliai į šį klausimą atsakytume „jaunesnioji“. Tačiau šiuo metu Lietuvoje jaunimo tarp 15 ir 24 metų siekia apie trisdešimt procentų. Apskritai Europos Sąjungoje, ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, 2010 metais darbo neturėjo apie 21 procentas arba kas penktas asmuo iki 25 metų amžiaus, euro zonoje (kurios šalys dažnai yra labiau pasiturinčios) – apie 20 procentų. ES rekordininkė buvo Ispanija su daugiau nei 41procentą siekiančiu jaunimo nedarbu.
Visi šie žmonės turi iš kažko gyventi. Todėl išeina, kad ir vyresniojo amžiaus žmonių, ir jaunimo atžvilgiu solidariais turi būti tie, kuriems per 25 metus iki pat pensijos.
Žvilgsnis į ateitį
Atsitraukus nuo Lietuvos ir pažvelgus plačiau į Europos Sąjungą matosi, kad visoje Sąjungoje artėja „kritiniai“ metai – 2030-ieji. Kaip kad 2002 metais autoriai Joëlle Gaymu, Peteris Ekamperas, Gusas Beetsas ir Catriona Dutreuilh, Europoje 2030 metais sparčiai padaugės per 75 metus peržengusių ir (dėl sveikatos priežasčių, pavyzdžiui, neįgalių) nesavarankiškų žmonių. Taip nutiks todėl, kad pasens po Antrojo pasaulinio karo vaikų „bumo“ metu pagimdyti vaikai. Todėl reikės spręsti, kaip prižiūrėti daugiau vyresniojo amžiaus žmonių, tačiau jų poreikių pobūdis keisis.
„Rytojaus vyresnieji daugeliu ypatybių skirsis nuo šiandienos vyresniųjų, ir sveikatos, šeimyninio statuso, gyvenimo sąlygų ir taip toliau prasme. Tai pakeis jų priežiūros esmę“, – rašo autoriai.
Jų šeimyninės sąlygos keisis dėl kelių priežasčių. Pirma, tobulėjant medicinai, žmonės gali susilaukti vaikų vėliau, todėl mažiau lieka bevaikių vyresniojo amžiaus žmonių. Be to, anot autorių, santuokinė padėtis: mažėja vienišų našlių, nes mažėja bendras mirtingumas. Todėl visoje Europoje, moterys turės daugiau paramos iš sutuoktinių, jeigu dėl senatvės sveikata labai apribotų jų gyvenimą. O į senolius prižiūrinčias institucijas dažniau keliasi vieniši – sutuoktinio, vaikų neturintys vyresniojo amžiaus žmonės.
Kita vertus, šeimose neįgaliais vyresniojo amžiaus žmonėmis dažniausiai rūpinasi moterys. Tačiau jos vis labiau įsijungia į darbo rinką. Ir nors, pasak autorių, moterys geba suderinti darbą ir artimųjų priežiūrą, karjera visgi dėl to kenčia. Taip pat kenčia sveikata, du gyvenimus gyvenančias moteris apima depresija. Todėl neaišku, kaip (netolimos) ateities moterys apsipręs dėl šeimos senolių priežiūros, ir nereikia jų dėl to kaltinti.
Pabaigsiu tuo, kad daugeliui žmonių grupių šiais laikais reikia pagalbos ir solidarumo. Jų skaičius auga ir ateitis atrodo, bus užimta darbais ir mokesčių mokėjimu, nebent kas nors išras stebuklingų vaistų senėjančiai visuomenei, kad ji atjaunėtų.
Kiti savaitės temos straipsniai:
Savaitės tema: Gero proga prisidėti prie tėvų ateities
Idėjos 2012-iesiems pagal šiukšliadėžės modelį
Jei jaunystė žinotų, o senatvė galėtų