Hugo Chinaglia (Flickr) nuotrauka

Vienas reiškinių, kurių iki šiol negaliu iki galo suprasti, yra darbininkų streikas. Galbūt todėl, kad jis toks neįprastas aplinkoje, kurioje užaugau, aš jį vadinu socialiniu-kultūriniu reiškiniu, ir iš karto priskiriu kultūrinių skirtumų grupei. Naivų mano supratimą kadaise sukrėtė atradimas, kad įvairiose mažo Europos kontinento šalyse jis pasireiškia vis kitaip. Arba, tiksliau kalbant, kai kuriose šalyse apie juos beveik nesigirdi, o kitose – jie atrodo esantys dalis žmonių kasdienybės. O gal net – kyla spėjimas mano galvoje – vienas svarbiausių būdų išreikšti savo socialinę-politinę poziciją. Ar streikai iš tikrųjų parodo piliečių valią aktyviai dalyvauti savo visuomenės tvarkyme? O gal kaip tik tai tėra solidarumo ir pasiaukojimo bendram ekonominiam valstybės labui trūkumas? Juk, atrodo, taip paprasta ir, netgi, vaikiška pasakyti – šiandien nenoriu eiti į mokyklą. Nenoriu, ir viskas.

Italija

Pirmą kartą streiką patyriau Italijoje. Jis pasigirdo kaip vaiduoklis. Viešėjau mažame Toskanos miestelyje, iš kurio kasdien pajudėdavome susipažinti vis su kitu Italijos miestu. Florencija, Roma… Atostogaujančioms keliauninkėms tuomet nerūpėjo, kad, kaip itališkieji garsiakalbiai pranešdavo, vienas ar kitas traukinys vėluoja pusvalandį dėl kažkur vykstančio streiko. Nerūpėjo tol, kol neišaušo rytas keliauti namo.

Iš vakaro ne itin jaudinausi. Mat draugės, iškeliavusios diena anksčiau, jokių bėdų dėl traukinių neturėjo. Tačiau, jei nebūtų kiaulystės dėsnio, turėtume jį išrasti. Laiku prisistačiusi į stotį sužinojau, kad mano traukinys vėluoja valandą. Dėl streiko. Pirmasis traukinys iš tų keturių, kuriais turėjau grįžti atgal į Austriją. Tai reiškė, kad dėl pirmojo vėluojančio pražiopsosiu visus kitus. Linksma – jei itališkieji tarpmiestiniai traukiniai važiuoja kas valandą, tai tarptautiniai – gal tik porą kartų per dieną. Dar ir dabar neįsivaizduoju, kaip man pasisekė išreikalauti vietinės stoties darbuotojų, kad perrašytų visus mano turėtus bilietus. Naujų bilietų man pirkti nereikėjo, tačiau tada viena valanda itališko streiko man kainavo iki 24 val. išsitęsusią kelionę.

Kai po kiek laiko vėl lankiausi Italijoje, tik šį kartą – jos ekonominiu ir finansiniu centru tituluojamame Milane – streiko poveikį teko patirti antrąjį kartą. Tik šį kartą supratau, kaip streikai tampa natūralia ir netrukdančia žmonių kasdienybe.  Kaip kad užstrigęs liftas – kelis pirmus kartus siutina, o paskui pripranti.

Mano padėtis tą kartą nebuvo iš pavydėtinų. Tik atvykus į Milaną ketvirtadienio vakarą, kažkoks nelabasis stotyje nukniaukė mano krepšį su dokumentais. Ką gi, nutinka. Tik kad šalyje planavau būti vos kelias dienas, o grįžti lėktuvu atgal žūtbūt reikėjo asmens tapatybės dokumento. Penktadienio rytas tuomet prasidėjo intensyviu prašymų rašymu, ir kitų dokumentų kopijavimu, kuriuos reikėjo siųsti faksu į ambasadą. Iki vidurdienio. Tada ir sužinojau, kad tą penktadienį streikuoja Milano viešojo transporto darbuotojai. Miestas – milžiniškas, o niekur nenusigausi. Bent jau yra taksi, jei pasiseks pagauti, gali išgelbėti. Tai primena tikrą didmiestį – visada atsiras išeitis. Pasirodo, kaip man vėliau paaiškino vietiniai, jei streikuoja viešasis transportas – taksi dirbs kaip dirbę. Ir atvirkščiai, jei streiko imasi taksistai, tuomet autobusai ir tramvajai būtinai važiuos.

Štai kaip kyla stereotipai: nuo tada mano mintyse įsiveisė mitas, kad italai tikriausiai yra vos ne vieninteliai streikų mėgėjai pasaulyje. Ir piktdžiugiškas, nekorektiškas ir tikrai neteisingas apibendrinantis priekaištas: italai, vienintelis jiems rūpimas dalykas – tai gerai pavalgyti.

Berlyne nėra pinigų, bet yra streikų

Grįžus šiauriau į Europą, streikai iš mano minčių žemėlapio išsitrynė. Praėjo keleri metai, ir vėl subtiliai apie juos man priminė Berlyne. Berlynas – įdomus miestas, ir niekas nesupranta, kaip jis taip neįprastai išsilaiko. Nedarbo lygis jame vienas aukščiausių Vokietijoje. Kiekvienas ten žino, kad pinigų Berlyne nėra. Ir kol kas neatrodo, kad bus. Tačiau miestui išlikti (ir net augti nuomos kainoms) padeda pinigai iš kitur. Tarkim, tų pasiturinčių amerikiečių jaunuolių ar menininkų, suplaukiančių čia ieškoti pašaukimo ar gyvenimo prasmės. Arba trečiosios dešimties pasiturinčių jaunų profesionalų iš Didžiosios Britanijos, Švedijos, Norvegijos ar pan., kurie dar nepamiršę audringų dienų, tačiau jau galvoja apie investicijas – jie ypač linkę Berlyne įsigyti nekilnojamojo turto.

Nenuostabu, kad toks miestas pagimdo kairiųjų intelektualų būrį, kurių itin mėgstama išraiškos priemonė – streikus lydinčios spalvingos demonstracijos. Vieną šeštadienio rytą su tokia judančia kaip tik per Unten den Linden alėją ir teko susidurti. Demonstruotojų ir streikuotojų kolonos, žinoma, akimirksniu sustabdė ir, nors ir savaitgališkai ne intensyvų, tačiau visgi šiokį tokį eismą. Kaip tyčia, ir autobusą, kuriuo vykau į darbą. Suvokus, jog dėl šios grupės nepasitenkinančių darbuotojų rizikuoju pavėluoti ten, kur jokiu būdu negalėjau pavėluoti, atsidaviau įniršio bangai. Kaip jie drįsta? Nepatenkinti užmokesčiu? Atostogų dienų skaičiumi? Tegul džiaugiasi, kad apskritai darbo turi! O jei ir neturi – Vokietijos socialinės apsaugos sistema tokia stipri, kad ant ledo be pajamų niekaip nebūsi paliktas. Tik viena mintis tada sukosi galvoje – streikuokit jei norit, tik nekvaršinkit man galvos ir netrukdykit: užuot vaikščiojusi po demonstracijas, aš turiu duonai užsidirbti.

Ką gi, Vokietijoje streikas yra streikas tiek, kiek jo reikia tam tikrai politinei pozicijai išreikšti, tačiau kad jis nekeltų grėsmės bendram ekonomikos judėjimui. Reiškiu pagarbą. Santūriesiems vokiečiams mano akyse tuomet italų kaip „streikų karalių“ nuvainikuoti nepavyko. Tačiau tai buvo neilgai. Kol nepersikėliau į Belgiją.

Pėsčiomis po Briuselį

Apie belgų pomėgį streikuoti iki atvykimo į šią šalį girdėti neteko. Tad išgirdusi, jog mieste tą dieną nevažiuoja jokios viešojo transporto priemonės, sunkiai galėjau tuo patikėti. Kol neatėjau į metro – tuščią, tarsi nelaimės nusiaubtą stotį, apraizgytą STOP juostomis ir perspėjimais – traukiniai dėl streiko šiandien nevažiuos. Tądien po miestą teko pėdinti pėsčiomis.

Tik vėliau sužinojau, kad šis streikas buvo neįprastas, neeilinis. Mat jis netikėtai užklupo ne tik mane, užsienietę, nežinančią vietinio gyvenimo ypatumų, tačiau ir vietinius gyventojus. Mat streikai, ypač visuotiniai, paprastai yra koordinuojami ir skelbiami iš anksto. Be to, kad būtų jiems pasiruošta, taip paliekama galimybė ir iš viso jų išvengti – pavyzdžiui, jei profesinėms sąjungoms pavyksta susitarti su darbdaviais ar valstybe dėl tam tikrų jų keliamų reikalavimų. Tuomet jie turi laiko ir, kaip mano minėtieji vokiečiai, į demonstracijas susirenka. Keletą mėnesių vėliau nei šis streikas Briuselyje patyriau būtent tokį antrąjį. Apie jį kas netingėjo kalbėjo dar savaitę iki įvykio, personalo skyrius siuntė elektroninius laiškus perspėdami, kad tą dieną bus sunku viešuoju transportu nusigauti į darbą, tad darbuotojai buvo netgi skatinami esant galimybei pasiimti laisvą dieną. Išaušus saulėtam streiko dienos rytui jau žinojau, kad į darbą teks pėdinti pėsčiomis, tad tiesiog išėjau iš namų valanda anksčiau. Tada dar nežinojau, kad pakeliui teks susidurti ir su priešpriešiais judančia demonstrantų minia. O demonstracijos gi būta prabangios – ne tik su vėliavomis, sunkvežimiais ir garsiakalbiais, tačiau ir su garso aparatūra ir dirbančiu didžėjumi, petardomis ir spalvotų dūmų užtaisais, bei, ko tikrai nesinorėjo tikėtis iš šių „darbininkų“ – alkoholio buteliais. Ar gali kas tuomet kaltinti mane, kad į tokius streikuotojus ir streikus žiūriu gana skeptiškai?

Vis dėlto tas pirmasis mano Belgijoje patirtas streikas buvo kitoks. Pasirodo, tai nebuvo visuotinis streikas. Ir priežastį turėjo gana apčiuopiamą. Naktį prieš pat streiką chuliganai užpuolė ir sužalojo vieną metro traukinio vairuotoją. Kolegos reagavo operatyviai ir staigiai, paskleisdami žinią, kad taip tęstis nebegali. Kad nusikalstamumas Briuselyje – vienas didžiausių Europoje,- niekam nėra paslaptis. Viešojo transporto darbuotojai, ne kartą nukentėję nuo šio reiškinio,  jau seniai kartojo savo į reikalavimą peraugusį prašymą sustiprinti metro stočių apsaugą. Iš esmės visa, ko jie reikalavo, tebuvo jų pačių sveikatos – o gal net gyvybės – klausimas darbo metu. Minėtas užpuolimas tebuvo lašas perpildęs taurę: jei jums nerūpi pavojingos darbo sąlygos, mes galime tiesiog atsisakyti dirbti.

Būtent šis įvykis ir paskatino mane susimąstyti. Ypač, kad turėjau tam daug gražaus laiko žingsniuodama po miestą ir atgal. Užaugusiai šalyje, kurioje streikų matyti beveik neteko (o gal tiesiog netinkamu metu?), man streikai natūraliai siejasi su vaikišku reikalavimu treptelėjus koja: arba jūs darysit taip, kaip aš noriu, arba aš nesitvarkysiu savo kambario. Pagaliau, ar daug buvo besileidusių į gatves, kai mūsų Vyriausybė drastiškai mažino išlaidas prasidėjus sunkmečiui? O gal mums tiesiog trūko to paties solidarumo, kai nesvarbu, kad kaimynas neteko darbo? Kol mano kėdė dar laikosi, aš jos nebraškinsiu ir tylėsiu.

Netvarkinga Graikijos suirutė

Gal todėl iš pradžių mane papiktino Graikijos reakcija į valstybės išlaidų karpymus: ten prasidėję streikai tik sustiprino įspūdį apie šalyje plintančią suirutę – netvarkingą, nekonstruktyvią ir vargu ar streikais išsprendžiamą. Juk ne iš gero gyvenimo buvo imtasi drastiško karpymo, galų gale tai net nebuvo jų kažkada korumpuotos valdžios sprendimas. Šį kartą sprendimo ieškojo tarptautinis būrys ekonomistų. Jau nekalbant apie tai, kad pajutau besipiktinanti – o ką, mūsiškiams mažiau skaudėjo kai atlyginimus, pensijas ir darbo vietas iškarpė? O jūs, užuot dirbę dar intensyviau, kad atsigautų jūsų griūnanti ekonomika, renkatės demonstracijas. Ir tai valstybei kainuoja milijardus.

Būtent šiuo atveju streikai – tai nebe tik paprastas reikalavimas, o savo pilietiškumo ir politiškumo išreiškimas. Ar mes, kilę iš skirtingų dabartinės ES šalių, skirtingai suvokiame ir savo turimą teisę į viešą radikalios politinės ar socialinės savo pozicijos postulavimą? Ar streikai nereiškia, kad iš esmės trūksta socialinio-politinio dialogo, kitų pozicijų supratimo ir gal net tolerancijos? O gal tai beviltiškumo išraiška – tada, kai galios santykiai tarp valdančiųjų ir valdomųjų tampa tokie nereguliuojami, kad, rodos, niekas nebeatsižvelgia į antrųjų interesus, pastariesiems sukyla prigimtinis instinktas: aš turiu parodyti, kad esu matantis, mąstantis, savarankiškas ir nusipelnęs pagarbos. Tai mano valia jums buvo suteikta galia priimti sprendimus, tačiau jūs, atrodo, tai pamiršote.

D. Camerono streikas

Kai prieš kelias savaites  Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas pareiškė šalies parlamentarams, kad dabartinė euro krizė yra puiki proga sutvirtinti ES valstybių narių (o tarp eilučių – pačios Jungtinės Karalystės) nacionalinius interesus, ši žinia man priminė streikų temą, o jo poelgis – streiko modelį. Tarsi britai, kaip valstybė, nepatenkinti savo pozicija euro zonos sprendimų nuošalyje, trepsi koja – jei nenorite, tai ir nereikia. Savajame smėlio dėžės kampe mes patys ir savą žaidimą susigalvosime. Netrukus po šio pasisakymo nuvilnijo ir šalies darbininkų streikai. O kad mano nuojauta tuomet neapgavo, puikiai parodė ir naujausias tarptautinio atgarsio susilaukęs Didžiosios Britanijos sprendimas, t.y. nusistatymas nepritarti ES sutarties koregavimui. Didžioji Britanija sustreikavo vienintelė, visos likusios 26 šalys susitarė. Ir kas iš to? Nei jai pačiai gerai, nei visos sąjungos reikalai gali judėti į priekį.

Bet koks streikas – ar vietinės ekonominės, ar tarptautinės politinės reikšmės – mano požiūriu yra politinės valios išraiška. Skirtingose ES valstybėse ši valia skirtingai pasireiškia. Juk, be kitų priežasčių, šalių socialinė istorija ir mentalitetas skiriasi. Sunkmečiu tai – ypač akivaizdu. Tik kaip rasti būdą šiuos skirtumus suderinti ir sėkmingai dirbti kartu?

Kiti savaitės temos straipsniai:

Savaitės tema: 2011-ieji Europoje

Nelygybė tarp ES šalių mažėja, šalyse didėja

Mielas Kalėdų Seneli…

Kaip Lietuva galėtų tapti įtakingesne ES nare?

Įrašo tema:
Bendra