Savaitės tema: 2011-ieji Europoje

Viktor Hertz (Flickr) nuotrauka

Europos Sąjungos (ES) istorijos žinynai po šių metų turėtų pasipildyti bent keliais įrašais su žodžiu „krizė“. Įdomu tai, kad nuo pat Europos anglių ir plieno bendrijos įkūrimo prieš penkis dešimtmečius ES pergyveno nuo mažesnių iki didesnių krizių, vienas gali lyginti su karščiavimu, kitas – tikru drugiu, tačiau į mokslo žinynus jų nusėdo labai nedaug. Galime pažvelgti, kuo jos baigėsi.

Naftos krizė

Prieš kelis dešimtmečius ES ištiko panaši išorinė grėsmė, kuri atbaidė nuo tolesnės integracijos beveik dvylikai metų. Dėl Izraelio ir arabų šalių konflikto 1973 m. naftos kainos šoktelėjo keturis kartus sukeldamos pasaulinę naftos krizę. Tada ES dar vadinosi Europos Bendrija (EB) ir buvo dar labiau priklausoma nuo naftos nei šiandien. Tuomet išaiškėjo, kad kiekviena EB valstybė atskirai tokių sukrėtimų įveikti negali ir EB reikia vieningos energetikos politikos.

„Naftos krizė ir jos sukelta ekonominė krizė reiškė ir viso Europos integracijos proceso krizę“,- rašoma viename iš žinynų. Dėl naftos krizės sukelto tarpusavio nepasitikėjimo teko atsisakyti greitų planų turėti bendrą valiutą ir taip gilinti valstybių integraciją. Šis nepasitikėjimas liovėsi po dvylikos metų, o bendra valiuta – ekiu ir euras buvo įvestos dar vėliau.

Šiandieninė euro zonos skolų krizė atbaidė nuo euro dalį valstybių, kuriam laikui – net ir tokias kaip Lietuva, kuri tebėra viena integracijos pirmūnių (pirmoji ratifikuojanti Konstituciją, greitai perkelianti ES teisės aktus į nacionalinę teisę), tačiau ir mes nusprendėme neskubėti prie bendros valiutos.

O efektyvi bendra energetikos politika po naftos krizės taip ir nebuvo sukurta. Panašų tikslą ES išsikėlė ir prieš kelerius metus, kuomet dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto buvo užsukti dujų tiekimo vamzdžiai ir kelios ES valstybė pritrūko dujų, liautasi šildyti mokyklas ir daugiabučius. Buvo iškelta idėja sukurti agentūrą, kuri centralizuotai pirktų dujas ir naftą visai ES, taip atskiras šalis apsaugant nuo Rusijos ar kitų importuotojų nemalonės. Tačiau tai nebuvo įgyvendinta, o nutiestas dujų vamzdis per Baltijos jūrą, tiesiogiai tieksiantis dujas iš Rusijos į Vokietiją išskirtinėmis sąlygomis.

Tuščios kėdės krizė

Tuščios kėdės krizė, įvardijama kaip viena rimčiausių ES, įvyko 1965 m. liepą. Tuometinis Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle’s kategoriškai priešinosi naujai žemės ūkio politikos, kuri tradiciškai visada itin dosni Prancūzijai, finansavimo peržiūrai. Ne tik jis pats nustojo dalyvauti Tarybos posėdžiuose, bet ir atšaukė savo nuolatinę atstovybę Briuselyje. Dėl šios krizės ES negalėjo funkcionuoti pusę metų. Ji išsisprendė, kuomet neformaliai buvo įvesta veto teisė, leidusi vienai valstybei blokuoti svarbiausių sprendimų priėmimus.

Šiandien veto teise pasinaudojo Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas, atsisakęs pritarti fiskalinei sąjungai, kas reikštų, kad visos šalys turi laikytis bendrų taisyklių valdant finansus. Šios taisyklės turėtų apsaugoti visą ES nuo dar vienos skolų „pelkės“. Prieš beveik penkiasdešimt metų Ch. de Gaulle’is saugojo savo žemdirbius, D. Cameronas saugo Londono Sičio finansų centrą.

Konstitucijos krizė

Šešerius metus ES siekė turėti savo Konstituciją. Tačiau 2005 m. Prancūzija ir Nyderlandai referendumuose pasakė „ne“. Tuo metu kalbos apie ES eros pabaigą buvo ne ką tylesnės nei dabar apie euro zonos žlugimą. Prancūzai ir Nyderlandų gyventojai be kita ko nenorėjo dalies savo galių atiduoti į ES rankas. Vėliau priimta Lisabonos sutartis savo turiniu nedaug kuo skyrėsi nuo atmestos Konstitucijos sutarties, o ir dabar politologai tikisi, kad euro zonos krizė veikiausiai baigsis nacionalinėms valstybėms dalį savo įgaliojimų vardan finansinio stabilumo atidavus į ES rankas.

Šios savaitės Euroblogo įrašai skirti artėjančiai metų pabaigai – išsakyti, kas liko neišsakyta per visus metus ir pasidalinti įžvalgomis. O savaitės video reportaže žiūrėkite, ko kitiems metams Lietuvai, Europai ir sau linki praeiviai.

2012-ieji: planai ir pažadai