Praktinių patarimų skrynia savanoriams
Quinn Dombrowski (Flickr) nuotrauka
Šis tekstas yra skirtas tiems, kurie tik dabar ima galvoti apie savanorystę, tiems, kurie jau jai ruošiasi, tiems, kurie krauna lagaminus, ar jau yra kitoje kultūroje bei tiems, kurie tik dabar susipažino su savanorystės idėjomis. Trys EST programos savanoriai: Andrius, šiuo metu savanoriaujantis Kaukaze, Mykolas, savanoriavęs Afrikoje ir Regina, po savanorystės pasilikusi Gruzijoje – pasidalins praktiniais patarimais.
Taigi nuo ko pradėti? Pirmiausia, išsirenkate Jus dominančią šalį ir veiklą, kurioje save norėtumėte išbandyti. Jums tereikia užsimerkti ir pagalvoti, o ko norėtumėte imtis, kokios naujos patirties norėtumėte? Europos Sąjungos šalių piliečiai gali rinktis ne tik ES valstybes, bet ir egzotiškai skambančius Afrikos, Kaukazo, Rytų Europos ar Azijos kraštus. Taip, tai skamba viliojančiai, bet gerai pagalvokite ar esate pasiruošęs gyventi kokį pusmetį visiškai kitokioje kultūroje, kur žmonės jums įprastus dalykus apverčia aukštyn kojomis, kur pasaulis sukasi kitaip. Iš patirties galima drąsiai teigti, jog jauni žmonės dažnai per mažai skiria laiko ir dėmesio šiam pasiruošimo etapui ir dažnai pervertina savo galimybes.
Dažnai jaunuoliui atrodo, jog jis gali pakeisti pasaulį ir išgelbėti šalį, į kurią jis atvyksta. Tačiau savanorystė nėra skirta pasaulio gelbėjimui (bent jau globalia šio žodžio prasme). Be to, dažnas savanorystės šūkis „Keisk pasaulį!“. Ir jis – klaidingas… Savanoriauti važiuoti reikia pirmiausia dėl savęs paties ir nesitikėti pakeisti visko. Net kaimelyje, miestelyje ar regione padaryti žymią įtaką reikia kelių metų, o ne mėnesių. Tad važiuokite savanoriauti, kad pakeistumėte save, kad įgautumėte patirties, kad pakeliautumėte, kad sutiktumėte naujų draugų, kad pamatytumėte, jog kitur blogiau ar geriau nei namuose. Tačiau jokiu būdu neturėkite įsitikinimo, kad nuvažiavę nutiesite vandentiekius, pastatysite mokyklas ar įkursite ligonines. Labai dažnai savanorystės metu reikia išmokti tiesiog BŪTI, nespirgėti ir nesinervinti, jei padėtis nenori jūsų klausyti.
Pirmasis patarimas – keliaukite atvira širdimi
Be to, tai nėra ir šiaip kelionė, kai atvažiuoji į svečius, kur visada pasilieki prie savo taisyklių ir minčių, savanorystė – tai gyvenimas pagal jų taisykles, jų pasaulyje, kur turi gyventi, o ne svečiuotis. Todėl pirmas ir pats svarbiausias patarimas savanoriui – keliauti atvira širdimi, ir prisiminti, kad dideli pokyčiai prasideda iš mažų dalykų.
Taip pat savo ir kitų patogumui būtų gerai mokėti, mokytis ir stengtis kalbėti angliškai, o
prieš išvykstant savanoriauti susigalvoti ir užsirašyti konkrečius asmeninius ir savanorystės tikslus visam laikotarpiui. Tai padeda nepasimesti naujų įspūdžių fone ir kartas nuo karto pasitikrinti kur esate ir ar teisinga linkme einate. Patartina taip pat vesti užrašus: kurti įspūdžių, nuveiktų darbų, emocijų aprašymus. Ateityje ir net per tą pačią savanorystę jie bus labai naudingi.
Labai svarbu norėti savanoriauti – dirbti, atiduoti savo jėgas, imtis iniciatyvų ne už pinigus, bet už žmonių šypsenas ir dėkingumą. Be to, nuo akimirkos, kai sugalvojot savanoriauti, bendraukite su kitais savanoriais (buvusiais, esamais). Ir nesididžiuokite ar nesipuikuokite prieš pažįstamus išvažiavimu savanoriauti (aplankyta nauja šalimi, netradiciniu ir neva drąsiu sprendimu ir t.t.). Savanoriai – kuklūs ir paprasti žmonės.
Iš asmeninės patirties
Be kita ko, gerai pagalvokite, kaip jausitės ilgą laiką nematę savo artimiausių draugų, šeimos narių, ypač jei nesate turėjęs tokios patirties. Pusmetis kur nors Afrikoje gali pateikti daug išbandymų.
Atlikdami savanorystę kiek galite daugiau keliaukite, pažinkite vietos žmones, kultūrą, kraštą.
O kadangi visi patarimai atsiranda iš gyvų pavyzdžių, tai kelis jų ir pateikiame.
Pirmasis, pats ryškiausias pavyzdys iš Afrikos: dvi jaunos švedės atkeliavusios į Keniją iš karto po mokyklos. Ir jaunas švedukių amžius iš karto leido nutuokti, kad bus daugiau rūpesčių. Važiuojant savanoriauti į Europą, amžius nėra taip svarbu, nes sąlygos gyventi ir dirbti šiame žemyne yra daugiau mažiau panašios. Tačiau Afrika bei visos kitos trečio pasaulio šalys reikalauja tvirtų nervų, gyvenimiškos patirties ir brandos. Gali būti, kad nebus karšto vandens, gali būti, kad nebus veiklos, gali būti, kad maistas bus visai kitoks nei esi pratęs, atogrąžų kraštuose neišvengsi ir skrandžio problemų, o kur dar santykių krizės, darbas komandoje ir su visai kitos kultūros žmonėmis. Važiuojant į tokius kraštus dažnai tenka visą situacijos kontrolę perimti į savo rankas. Taigi patarimas – keliauti savanoriauti į tolimus kraštus ne iš karto po mokyklos, bet po studijų, ar bent jau po kelių metų savanoriško darbo arčiau namų. Kad ir kaip tai būtų skaudu išgirsti dvyliktokams, tačiau gyvenimiškos patirties, darbo komandose ir brandumo trūkumas paverčia tolimą kelionę neištveriamai sunkią. O tada problemos ir jums patiems, ir priimančiai organizacijai, ir jūsų bendražygiams.
Svarbu pasiruošti
Antrasis patarimas, kad ir kaip bus nuvažiavus, tačiau pasiruošimas prieš savanorystę – labai svarbus. Ir ne tiek teorinis, kiek praktinis bei vidinis. Teorijų galima mokytis labai daug, tačiau kol neturėsite vidinės motyvacijos, tol jūsų kitoje šalyje nesulaikys ir geriausias projektas. Žūtbūt norėkite išmokti kalbą arba apkeliauti visą šalį, galiausiai nuveikti tris gerus ir svarius darbus, nesvarbu padės jums jūsų organizacija, ar ne. Vis dažniau savanorystė tampa madingu dalyku, tarsi visi taip turi daryti, jei nestudijuoja ar nedirba. Tačiau kai tokie dalykai tampa mada, dažnai pritrūksta motyvacijos. Važiuoji ir tiek… Nevažiuokite šiaip sau.
Dar vienas praktinis patarimas: pirma, savanoriaukite ES finansuojamose programose ar kitose rimtose organizacijose, kad netektų nusivilti visu savanorystės procesu. Be piniginio užnugario, be stiprių vadovų ir veiksmų koordinacijos, buvimas kitoje šalyje labai greitai gali apkarsti. EST programa pradedantiems savanoriams – ideali programa, nes suteikia visas garantijas: nuo draudimo iki maisto bei grįžimo namo atsitikus bėdai. O tai labai svarbūs saugikliai.
Kiti savaitės temos straipsniai:
Savaitės tema: Kodėl verta būti savanoriu?
EST Gruzijoje: čia prisijaukinau laiką
Savanorystė Kenijoje ir Ganoje: vienas žmogus – dvi skirtingos patirtys