Kaip Lietuva galėtų tapti įtakingesne ES nare?
Elliot Margolies (Flickr) nuotrauka
Reikalas atrodo nesudėtingai – jei norime įgauti daugiau pagarbos Europos akyse, tapti svaresne, įtakingesne ES nare – turime pagerinti padėtį savoje šalyje, jog nebeatrodytumėme kaip šalis, kurioje nebūtinai viskas gerai. Bent jau mums.
Niekas nebėga iš ten, kur gerai
Šalis, kurios gyventojai plūste plūsta į Vakarus, masiškai emigruoja. Masinė emigracija – rykštė ne tik lietuvių tautai, kuri ja plakama nuolat mąžta. Masinė emigracija – rykštė visai Lietuvai, nes masiškai emigruojama iš šalių, kuriose ne viskas gerai. Kiek pakeisiu neseniai viešojoje erdvėje nuskambėjusią frazę. Tegul ji skamba taip: „Valstybių, su kuriomis viskas gerai, niekas nepalieka“.
Manau, jog daugumos lietuvių pesimistinį požiūrį Tėvynę dainų ir artojų nulemia tai, kad trūksta dalykų, kuriais galėtumėme didžiuotis. Neprisidėsiu prie tų, kurie dar tebesvaičioja apie bepraeinančių metų įvykį – Europos krepšinio čempionatą. Taip, krepšinio tradicijas mūsų šalis turi. Bet visai kitas klausimas, ar nesudieviname šio reikalo. Krepšinis, kaip ekonominis ginklas, menkavertis.
Kažin ar kas kitas bepakeistų emigrantiškas lietuviškas nuotaikas, jei ne ekonomikos pakilimas. Kas kitas sulaikytų skubančius į Vakarus jaunuolius, jei ne atsiradusios įsidarbinimo galimybės? Bėgimas sustotų, imtų augti šalies ekonominė galia, Lietuva daug greičiau bristų iš krizės. Bet kaip tai padaryti?
Višta ar kiaušinis
Kas buvo pirmiau: višta ar kiaušinis? Klausimas archetipinis. pats klausimas iškyla ir man – kas turėtų būti sukurta pirmiau: švietimo sistema, pritaikyta būsimiesiems Lietuvos poreikiams, ar pramonės įmonės, kuriose turėtų įsidarbinti tie būsimi specialistai? Ir visgi, turbūt, reikėtų abu dalykus sukurti vienu metu.
„O kuo tau nepatinka dabartinė švietimo sistema?“– moja man kumščiu bedarbiai pardavimų vadybininkai, reklamos specialistai, teisininkai, ekonomistai. Nepatinka, nes ruošia bedarbius. Kas draudžia taip apmokestinti nereikalingas studijų programas, jog paprasčiausiai nebeliktų tų, kurie veržtųsi studijuoti už savus pinigus? Tai vienintelis būdas, kuriuo būti galima atmušti minias socialinių mokslų atstovų. Apie humanitarus kita kalba. Humanitarai – tautos sąžinė. O minios bedarbių vadybininkų, teisininkų, ekonomistų – potenciali darbo jėga D. Britanijos žuvų apdorojimo fabrikams.
O ką ruošti? Atsakydamas pasirodysiu it paskutinis technokratas. Lietuvos aukštosioms mokykloms, universitetams reikia ruošti inžinierius, geologus, technologus, biochemikus, chemikus ir kitus pramonės sektoriaus gynėjus. Lietuvai, kaip valstybei, būtina sukurti svarbų visuomenės sluoksnį – techninę inteligentiją. Žmones, kurie galėtų kurti, projektuoti, gaminti, išgauti.
Dažnas skaitytojas ims juoktis iš manęs: „Ką čia šitas pienburnis šneka? Ką Lietuvoje galima sukurti? Ką Lietuvoje galima išgauti? Juk čia nėra ne tik pramonės, bet ir jokių naudingųjų iškasenų!” Teisybė, naftos neturim. Ir anglies neturim. O geležies irgi neturim – juk balų ruda, kurią naudojo protėviai, netiks šiems laikams.
Gal verta pažvelgti į Daniją?
Pažvelkime į Daniją. Šalis turtinga, klestinti. O ar dažnas drįstų pasakyti, jog savo gelmių turtais daug kuo pranašesnė už Lietuvą? Nedaug. O kokio ten aukšto lygio žemdirbystė… Kas draudžia Lietuvai plėsti bioprodukcinį ūkį? Įsivaizduokime, jog Vilnius – jau milijoninis miestas. Mažų provincijos miestelių gyventojai subėgo į Vilnių. Kiek atsirado laisvos erdvės! ne logiška būtų ištuštėjusiose teritorijose statyti milžiniškas kiaulides? Apylinkėse gyventojų nebėra, dėl smarvės skųstis nebėra kam. Naudotis reikia!
Kyla pramonė, kyla ūkis – kyla ir gyvenimo lygis. Didėja BVP vienam gyventojui, tauta ir valstybė turtėja. O turtingas valstybes gerbia visur, ne tik Europos Sąjungoje. Turtingos valstybės yra įtakingos. Pažiūrėkime į Šveicariją – kalnų šalis, gamtos turtais neapdovanota. „Nesėdi ant naftos vamzdžio“, kitaip sakant. O kas drįstų pasakyti, jog Šveicarija – neįtakinga valstybė? Negerbiama?
Jei būsime darbštūs, protingi ir ištikimi Lietuvai – mus gerbs ne tik ES, bet ir visame pasaulyje. Tada galėsime ramiai žvelgti į protėvių, kūrusių ir plėtusių mūsų Tėvynę paminklus. Ir mes būsime padėję savo rankomis minkytą plytą šiame žemės lopinėlyje, vadinamame Lietuva.
Gerų Jums švenčių, skaitytojai!
Kiti savaitės temos straipsniai:
Savaitės tema: 2011-ieji Europoje
Nelygybė tarp ES šalių mažėja, šalyse didėja