Robin Iversen Ronnlund (Flickr) nuotrauka

Kai manęs paprašė papasakoti apie kokį vieną ar du kultūrinius įvykius pernai metais, kurie galbūt liko nepastebėti, bet apie kuriuos verta žinoti, aš, prisipažinsiu, pasimečiau. Ne todėl, kad apie kultūrinius įvykius pasakoti man būtų neįprasta. Bet todėl, kad niekaip nesugalvojau, kurį čia pasirinkus, kaip pasakoti ir kaip pasirinkimą pagrįsti.

Ar pasakoti apie tuos, kuriuos teko matyti Briuselyje, Stokholme ar Berlyne? O gal, jei jau ieškome „europietiško bendravardiklio“ – pasakoti apie ES remiamus projektus? Kultūros rėmimo politiką? Vien tik pagalvojusi ėmiausi kratytis šios temos. Vėlgi, ne dėl to, kad nebūtų apie ką kalbėti, o greičiau kad yra per daug, ką galima būtų aptarti. Juk kultūros rėmimo politika apskritai yra sudėtingas klausimas – prisiminkime kad ir lietuviškuosius vadinamojo „vamzdžio“ Neries krantinėje Vilniuje – skulptūros „Krantinės arka“ debatus.

Gal ir būčiau rašiusi apie įspūdį palikusius viešus Briuselio muzikos festivalius ar ten pat vykusį kino festivalį, tačiau nuo tokio „rašymo iš bėdos“ ėmė ir išgelbėjo atsitiktinumas. Mat šį vakarą kaip tik teko dalyvauti susitikime su architektu ir menininku, arba, kaip pokalbyje po kiek laiko paaiškėjo – kūrybišku aktyvistu – Lorenzo Romito iš Italijos, kolektyvų Stalker ir Osservatorio Nomade (ON) nariu. Apie jo pristatytą projektą ir papasakosiu.

Klajoklių AgroKultūra Romoje

Trečius metus iš eilės kolektyvas organizuoja pasivaikščiojimus aplink Romą, pavadinimu „Primavera Romana: vaikščioti kad apsisuktum, bendros dizaino praktikos socialiniams pokyčiams“ („PrimaveraRomana: Walking for a U Turn, common design practices for social change“). Projekto iniciatoriai dar 2009 m. pavasarį (iš čia kilo ir „pavasario“ – primavera – pavadinimas) interneto žinute paskelbė organizuojantys pasivaikščiojimą aplink Romą, kurio tikslas – aplankyti įvairias socialinius ir urbanistinio vystymosi klausimus keliančias vietas. Apleistas erdves, kuriose turėję įsikurti žmonių bendruomenės, miesto žemėlapyje nežymimas imigrantų ar etninių mažumų, kaip kad romai, apgyvendintas teritorijas. Susirinkusieji į dienos pasivaikščiojimą brėždavo savo pačių žemėlapį, nueitą kaip nemenka įvairaus amžiaus žmonių, šeimų su vaikais, grupė. Didžiausias šios iniciatyvos laimėjimas – susitikimas ir bendravimas su paprastai visuomenės neigiamomis etninių mažumų grupėmis. Ir – bent dvi, mano manymu, gana įspūdingos iš šio projekto kilusios akcijos.

Pirmoji jų – pavadinimu „Klajoklių AgroKultūra“ (angl. Nomadic AgroCulture), taip pat tiesiogiai susijusi su miesto erdvių pritaikymo bei socialinių grupių integravimo problemomis. Kaip miesto plėtra susijusi su žemės kultivavimo klausimais? Romoje, pasirodo, daugėja atsitiktinai viešuosiuose parkuose, soduose, ar apleistose buvusių sodų teritorijose augančių vaismedžių ar daržovių. Jų niekas neaugina, jie auga patys savaime, tarsi būtų laukiniai. Vadinasi, jie – visuomenės turtas. Tačiau šio „turto“ paprastai niekas nenaudoja. PrimaveraRomana organizatoriai tuo tarpu ėmėsi iniciatyvos: bendruomeninio rūpinimosi šiomis visiems priklausančiomis gėrybėmis. 2010 m. spalį įvairiose miesto vietose susirinkusios įvairios grupės, „apsiginklavusios“ tinkamais įrankiais, ėmė surinkinėti visiems priklausančias alyvuoges. Kartu jie surinko maždaug 300 kg alyvuogių, iš kurių jie išspaudė 32 litrus alyvuogių aliejaus, kurį supilstę į butelius pavadino “PU.RO” (Public Oil of Rome – Viešasis Romos aliejus).

Gelbėjo Afrikos darbininkus ir romus

O 2011m. sausio 9 d. įvyko ir dar viena „Klajoklių AgroKultūros“ iniciatyva, šį kartą – karčiųjų apelsinų rinkimas ir apdorojimas. Data buvo pasirinkta kaip vienerių metų sukakties minėjimas, primenantis afrikiečių darbininkų streikus vykusius Pietų Italijoje, kur darbininkai pasipriešino prieš ten vykdytą afrikiečių išnaudojimą žemės ūkyje bei jų išvijimą iš kaimo. Minėdami šią sukaktį savanoriai surinko maždaug 3,5 tonos karčiųjų apelsinų, iš kurių iš karto ėmė virti uogienę. Supilstę išvirtą uogienę į stiklainius ir ėmę kiekvieną pardavinėti po 5 eurus, akcijos dalyviai surinko pakankamai pinigų, kad galėtų įrengti kultūrinį veiklos centrą imigrantų iš Afrikos bendruomenei.

O štai dar vienas kolektyvo projektas – pavyzdys tiems, kurie priekaištauja menininkams, neva šie tik kalba apie problemas, bet nieko nedaro, kad padėtų. Kolektyvas, kartu su laikinuose kilnojamuose būstuose apgyvendinta romų bendruomene, ėmėsi statyti medinį namą. Koks šios akcijos tikslas? Visuomenei parodyti, kad gavę medžiagų ir teisę apsistoti, šie žmonės gali patys pasistatyti padorius, visuomenei priimtinus namus, o ne varganas lūšnas. Šiuo projektu miesto valdžiai buvo parodyta ir tai, kad medžiagos minėtam namui pastatyti kainuoja mažiau nei savivaldybė išleidžia konteineriams, kuriuose ji linkusi apgyvendinti šių mažumų atstovus.

Mažiau žinantiems apie dabartinius ES strateginius prioritetus galiu pridurti: romų bendruomenių Europoje integravimas yra vienas ES prioritetų, nes būtent čia kyla ypač daug žmogaus teisių pažeidimų. O ES juk negali sau to leisti. Todėl užuot kalbėjusi apie didžiųjų meno ir kultūros centrų veiklą, pasakojau apie vienos kūrybinės grupės projektus. Mat jų tikslas – integruoti į visuomenę etnines mažumas, tarkim, romus ar kurdus. Ir ne tik apie jas pasakojant, tačiau įtraukiant į savo veiklą. Štai tau ir atsakas apie ES dimensiją: romų integracija yra viena prioritetinių, tačiau ir problemiškiausių ES politikos vietų.

Kiti savaitės temos straipsniai:

Savaitės tema: 2011-ieji – maksimalių išbandymų metas?

Laikas Europai!

O kaip dėl pasidalijimo?

2011-ieji ES: daug spėlionių ir mažai aiškumo

Įrašo tema:
Bendra