Stuart Chalmers (Flickr) nuotrauka

Tokia jau ta mūsų karta ir toks jau tas mūsų kapitalizmas. Stažuočių, praktikų, apmokomosios – ir, pageidautina, apmokamos – darbo patirties vietų mes ieškome kaip darbo. Sakau „kaip darbo“ jau vien dėl to, kad konkursai į šias vietas dabar dažnai ne ką mažesni nei į įprastines darbo pozicijas, į kurias pretenduoja turintieji darbo patirties. Kas jau savaime yra keista – juk stažuotės idėja ir yra tai, kad tos patirties įgytų jos neturintys. Bet šiais laikais turintys darbo patirties, bet neturintys darbo, vis tiek prašosi ir į stažuotes. Dar daugiau – ne vieno jų išsilavinimas ir kvalifikacija (pavyzdžiui, mokslų daktaro lygio) viršija elementarius reikalavimus stažuotojui. Be to, užkelia kriterijų kartelę tiek, kad tie, kuriems stažuotės vieta pagal idėją pirmiausia ir buvo skirta, nebeturi šansų į ją patekti.

Štai dar prieš metus teko girdėti, kaip Briuselyje į vienos nevyriausybinės organizacijos skelbimą laikinai stažuotojo vietai atsiliepė per 800 norinčiųjų, kurių didelė dalis turėjo ir mokslinius laipsnius. Ši padėtis – kritinė, o tema – ypač aktuali ir daug atskleidžianti apie dabartinę mūsų visuomeninę situaciją. Jei pasitaikys proga, gal kada nors galėsiu ją viešai panagrinėti giliau.

Ramstis, kol nerandi darbo

Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad nedarbas – viena skaudžiausių dabartinių problemų, kaip sakoma, šių laikų velnio rykštė. Ypač tarp jaunų specialistų. ES savo strategijoje Europa 2020 kovą su jaunimo nedarbu vadina vienu iš prioritetinių uždavinių. Bėda ta, kad, kaip dažnai pasitaiko Europos Komisijos skelbiamoms strategijoms (o gal strategijoms apskritai?), konkrečių pasiūlymų, kaip tą nedarbą sumažinti, joje tarsi ir nelabai matome. Taip, yra aiškiai pasakyta, kad reikia tai padaryti, kad reikia dėl to tartis su įvairių sričių atstovais. Bet gal tos miglos paliktos tyčia – dešimtmečio strategija juk trunka dešimt metų, nežinia kas per tiek laiko nutikti gali.  Tad toks abstraktumas palieka vietos lankstumui, t.y. galimybę prisitaikyti prie kintančių aplinkybių.

Bet nėra jau taip blogai. Maždaug 1200 europiečių kasmet suteikiama galimybė stažuotis ES institucijose – maždaug po 600 kas pusmetį. Dauguma jų stažuojasi Briuselyje, dalis – Liuksemburge ar Strasbūre. Maža dalis gali atsidurti ir Komisijos ar Parlamento atstovybėse arba ES specializuotose agentūrose bet kurioje Europos šalyje. Tačiau dauguma stažuotojų vis dėlto būna Briuselyje, o dauguma jų yra Europos Komisijos stažuotojai, kuri ir siūlo daugiausia tokių galimybių.

Ką reiškia būti stažuotoju?

Ką reiškia tapti Europos komisijos stažuotoju? Tai, kad tau pusei metų (na, penkiems mėnesiams) bus suteikta galimybė dirbti ES pareigūno darbą, iš arčiau pažinti bendrą institucijų veiklą, o ir apskritai, naujoje šviesoje išvysti pačią ES. Ar jums tai pravers, ar patiks? Tai priklauso nuo gausybės dalykų – nuo jūsų lūkesčių, ateities planų, nuo skyriaus, į kurį pateksite, tiesioginio vadovo, kolegų, kitų sutiktų stažuotojų. Tačiau galimybė likti patenkintam nėra menka. Be to, esu girdėjusi ne vieną liudijimą, kad ši stažuotės patirtis buvusi geriausia iki tol turėta darbo patirtis.

Kaip vyksta priėmimo procesas? Visa informaciją apie paraiškų priėmimo tvarką, reikalingus dokumentus ir pan. galima rasti internete. Internetu, beje, ir vyksta pagrindinė registracija. Jei ryšitės pretenduoti į stažuotę, pasiruoškite gana nuobodžiam ir truputį varginančiam paraiškos pildymo internete procesui. Be to, turėkite kantrybės. Nuo paraiškos pateikimo iki galutinio sužinojimo ar patekote, procesas gali užtrukti pusmetį.

Kaip viena tų, kuriems nuskilo vieną šių stažuočių gauti, galiu tvirtai pasakyti – bandykite. Vieno idealaus kandidato profilio nėra. Apibendrinus procesas maždaug vyksta dviem pagrindiniais etapais: pirminė atranka, ir vėliau – konkreti atranka. Pirminės atrankos metu tiesiog bendrai peržiūrimos paraiškos ir iš kiekvienos šalies atrenkamas iš anksto nustatytas skaičius tinkamiausių kandidatų – pagal išsilavinimą, kalbų mokėjimą, motyvaciją, „europinę patirtį“. Atrinktieji tuomet „sumetami“ į vieną bendrą duomenų bazę, iš kurios jau įvairiausi institucijų skyriai renkasi stažuotojus. Ir čia jau galioja įvairiausi kriterijai, kaskart kitokie. Juk kiekvienas skyrius iš anksto žino, kokį darbą stažuotojams teks atlikti. Tuomet ir ieško – kartais teisininkų su vienokia ar kitokia darbo patirtimi, kartais – be patirties. Kartais – vienos ar kitos kalbos žinovų, kartais – besimokiusių tam tikroje studijų programoje.

Patarimai

Dar vienas patarimas: nors teoriškai sakoma, kad norint gauti stažuotę darbo patirties turėti nebūtina, bet praktika rodo, kad ši patirtis gali padėti ją gauti. Ypač jei ieškoma stažuotojo, kuriam bus patikėtos konkrečios užduotys ir kurio apmokymams vadovai nenori švaistyti laiko. Jei neturite darbo patirties – nebaisu. Tačiau nepamirškite detaliai išvardinti savo papildomos veiklos universitete patirtį, jei esate dalyvavę konferencijose, renginiuose. Arba kokių konkrečių praktinių žinių įgijote mokydamiesi savo studijų programoje. Tarkim, jei teko kurti projektų planus, dirbti grupėse ir panašiai.

Motyvacija – kai kurie sako, kad nėra svarbi. O štai aš pati girdėjau kaip vieno Europos komisaro kabinete besistažavusios draugės vadovė sakė, kad pagrindinė priežastis, kodėl ji pasirinko būtent šią merginą, buvusi jos motyvacija. Mat ši vadovė ieškodama stažuotojų motyvacijas visuomet skaito. Bet gal ir ne visi atsirinkinėtojai tokie skurpulingi. Deja, teko girdėti, kad kito kabineto stažuotojai visada turi tokią pačią patirtį: konkretų Airijos arba D. Britanijos universitetą. Atrodo, tai – neteisinga, juk gali būti, kad kitame universitete besimokę dar geresni stažuotojai būtų. Tačiau toks jau gyvenimas.

Ir nepamirškite, kad gauti stažuotę yra iš dalies laimės dalykas. Kaip ir viskas gyvenime. Bet tai nereiškia, kad nereikia bandyti – ne vieną esu sutikusi, kurie stažuotei pagaliau buvę atrinkti ne iš pirmo karto. O net ir gavus stažuotę dar neaišku, ar liksite ja patenkinti. Juk šalia tų, kurie vadina stažuotę ES institucijose geriausia kada gauta darbo patirtimi, yra ir tų, kurie visos stažuotės metu tiesiog neturėjo ką veikti. Tačiau svarbu prisiminti, kad reikia belsti ir jums bus atidaryta. Sėkmė didele dalimi priklauso nuo jūsų pačių pastangų.

Kiti savaitės temos straipsniai:

Savaitės tema: Patirties ir karjeros galimybės ES

Įrašo tema:
Bendra