Savaitės tema: Kokie mes būsime netrukus?
Carol Vanhook (Flickr) nuotrauka
Su Jakubu susipažinome Azerbaidžane, bendroje kelionėje. Kad ir kaip banaliai suskambės, bet jis buvo tikras vadovėlinis pavyzdys europiečio. Kilęs iš Lenkijos, augęs Liuksemburge, mokęsis vos ne visoje Europoje laisvai mokėjo penkias kalbas. Žinojo net Vilniaus krašto istoriją ir pažinojo Vytautą Landsbergį. Tuo metu sušvito mintis, kad bepigu augti Liuksemburge, kur net trys kalbos yra valstybinės ir nori nenori esi priverstas jas visas išmokti. Kartu su mumis keliavo prancūzas fotografas, jau daugybę metų gyvenantis Briuselyje. Išsikalbėjome apie tai, kad mes vieni kitiems nebeturime to jausmo, kuris buvo dar prieš keletą metų, jausmo, kad sutiktas žmogus yra „užsienietis“.
Kalbėjome, kad jeigu būtume susitikę mokyklos suole vienas kitam pasakotume, ką mes savo šalyje valgome ar ką veikiam su šeima savaitgaliais – juk taip bendraudavome su užsieniečiais draugais, rašydami dar tuos tikrus, popierinius laiškus ir svajodami, kad vieną dieną tikrai juos aplankysime. Bet dabar vieni apie kitus žinome tiek daug, kad vargu ką ir sugalvosi papasakoti.
Prancūzas fotografas prisiminė, kad prieš kelis šimtus metų Europoje kartu su karaliumi keisdavosi ir šalies religija. Šiandien mes tokius dalykus laikome asmeniniu žmogaus pasirinkimu, apie kurį dargi ne visai prideda garsiai kalbėti. Ir šiandien gero tono ženklas yra kalbėti apie dalykus, kurie vienija, o ne skiria žmones. Ką noriu pasakyti? Kad kaip ir visos multikultūrinės bendruomenės, kurios tiki įvairovės jėga, Europos Sąjunga, o tuo pačiu ir mes, visi artėjame prie universalių vertybių, kaip kad atsitiko JAV. Kalbant matematiniais terminais – bendruoju vardikliu turėtų tapti žmogaus teisės, teisė į religiją ir kitus pasirinkimus.
Tokio pasirinkimo pavyzdys buvo lenkas Robertas, paskutinius kelerius metus gyvenantis Budapešte, dar prieš tai – Kanadoje arba bet kur, tik ne Lenkijoje. Jis save pavadino čigonų kultūros ambasadoriumi ir lenkų tautos vardu Lietuvai padovanojo Česlovą Milošą.
“Tarsi būtų dėl ko ginčytis. Svarbiausia taika ir santarvė“, – paaiškino man tokią dovaną.
Jam brangus Č. Milošas, tačiau jis šio rašytojo, dėl kurio palikimo ginčijasi lietuviai su lenkais, nelaiko nacionaline nuosavybe. Nes jam nacionalinė priklausomybė visiškai neaktuali. Jis laisvas, daug keliaujantis žmogus, kuriam daug svarbiau jaustis savu visame žemyne, negu pasididžiuoti vieno iš tautos poetų palikimu. O su manim, lietuve, pasiginčyti, tai kuriai gi tautai jis priklauso labiau, - Robertą tokiomis kalbomis tik prajuokinsi.
Čia dar galima pastebėti, kad Vokietijos vadovės Angelos Merkel mintis, kad multikultūrinis projektas Vokietijoje nepasiteisino (nes turkų bendruomenė nenori integruotis), kolegos iš D. Britanijos ir Prancūzijos sutiko su neslepiamu pasipriešinimu. Anot Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy, jokios bendruomenės negali gyventi „šalia“, visos turi gyventi „kartu“ ir kalbų apie gyvenimą „atskirai“ ir būti negali. O tai reiškia, pasikartosiu, kad mes visi turime ieškoti universalių vertybių ir jungties taškų.
O bendrų jungties taškų europiečiams stinga kalbantis dėl homoseksualių žmonių teisių. Tai dar vienas dalykas, dėl kurio nesutariame. Lenkai ir italai nori išsaugoti tradicinį požiūrį į šeimą. Lietuviai tokio klausimo apskritai dar nėra rimtai svarstę. Kitur, pavyzdžiui Švedijoje ar Nyderlanduose tokie dalykai seniai išspręsti.
Tačiau vargu bau ar diskusija tarp europiečių – kokias teises į santuoką ar vaikų auginimą gali turėti homoseksualai – iš tiesų gyva ir vaisinga. Nes Europos sutartyse ir teismų praktikoje yra įtvirtinta, kad žmogaus teisės yra pamatinė Europos Sąjungos vertybė. Nors nacionalinės valstybės kol kas gali pačios nuspręsti, ar leisti vienalytėms šeimoms tuoktis ir įsivaikinti, tačiau veikiausiai tai tik laiko klausimas.
Jau dabar, tarkim Nyderlanduose susituokusių vyrų šeima tokia turi būti laikoma ir Lietuvoje. Nes kitaip būtų pažeista teisė į laisvą judėjimą Europos Sąjungoje. Arba paprasčiau – jeigu esi šeima Nyderlanduose, tokia būsi ir Lietuvoje, nes visiems užtikrinta judėjimo laisvė. Painoka, tiesa? Bet tik noriu pasakyti, kad Europos Sąjungoje žmogaus teisės yra viršenybė, o nacionalinė žmogaus teisių interpretacija – veikiausiai tik laikinas reiškinys.
Pasikartosiu trečią kartą – artėjame prie universalių vertybių, kurios nepriklausomai nuo žmogaus tautybės ir tapatybės leistų užtikrinti jo orumą bet kurioje iš visų bloko valstybių. O kultūrinis, religinis ir tautinis palikimas bus kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Kaip ir Roberto – gimus lenku – būti čigonų kultūros ambasadoriumi Vengrijoje.
O kaip lietuviai įsivaizduoja tikrąjį europietį ir ar jis labai skiriasi nuo paprasto lietuvio, šią savaitę klausėme praeivių Vilniaus gatvėse. Jų atsakymai bei pamąstymai – video reportaže, kurio komentaruose, kaip visuomet, labai laukiame ir jūsų nuomonių.