Eric Jusino (Flickr) nuotrauka

Jeigu neklystu, tai buvo JAV prezidentas George‘as Bushas, kuris pasiskundė, kad jeigu nori paskambinti „į Europą“, nežino, kieno numerį surinkti. Šiuo metu jam būtų aiškiau. Norėdamas paskambinti kolegai, JAV prezidentas gali paskambinti ES prezidentui.

O ką amerikiečiai mąsto apie ES vadovus? Tai galėtų atsispindėti JAV ambasadų susirašinėjime su Vašingtonu, ypač skiriant naujus ES vadovus: Europos Komisijos vadovą Jose Manuelį Barroso, ES vyriausiąją įgaliotinę užsienio ir saugumo politikai Catherine Ashton bei pirmąjį nuolatinį Europos Vadovų Tarybos prezidentą Hermaną Van Rompuy.

Norėdama tai patikrinti, pasiknisau po „Wilileaks“ „nutekintus“ diplomatinius susirašinėjimus.

J.M.Barroso lingvistiniai sugebėjimai ir humoro jausmas

Susiradau diplomatų ataskaitas iš 2004 metų, kai dar naujokas portugalas J. M. Barroso buvo pirmą kartą pasiūlytas į EK vadovus. Amerikiečiai J. Barroso pasirodymą spaudos konferencijoje nusakė kaip „dėl jo lingvistinių ir komunikacijos sugebėjimų ir humoro jausmo labai pagirtiną ir pasižymėjusį pagarbumu Europos Parlamentui“. EK vadovas žiniasklaidos klausimus atsakinėjo angliškai, prancūziškai ir portugališkai. J.M.Barroso buvo pavadintas „daugiausiai nežinomu už Portugalijos ribų“, bet jis buvo vertintas labai teigiamai.

„Aš reformistas – ne revoliucionierius, centristas – ne laisvosios rinkos fundamentalistas“, – pažymose cituojamas J. Barroso. Pasak amerikiečių, sprendžiant iš jo pradinių pasisakymų, buvo galima tikėtis, kad jis išplėtos ES viziją kaip stiprios, paremtos lygiomis teisėmis tarp šalių narių, mažinančios skirtumus tarp regionų“. Prieš patekdamas į EK, J. M. Barroso privertė Portugaliją kelerius metus taupyti ir mažinti deficitą, todėl jis laikytas ištikimu Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų šalininku.

Iš diplomatinių susirašinėjimų matosi, kad 2009 metų pabaigoje svarstant, kokia bus nauja Europos Komisija, ir vėl vadovaujama J. M. Barroso, ji amerikiečiams buvo prie širdies. Netgi diplomatų laiškas skamba „Nauja Barroso komisija turėtų būti gerai“. Portfelių paskyrimas amerikiečiams pasirodė kaip „apskritai naudingas JAV interesams“. Atrodė, kad J.Barroso „sutvirtino savo bendrai liberalios ekonomikos reformų instinktus ir parodė, kad yra nepriklausomas nuo keturių didžiųjų ES narių“.

„Iš C.Ashton daug nesitikėkite“

Apžvelgdamas ES vyriausiosios įgaliotinės užsienio ir saugumo politikai Catherine Ashton ir H. V. Rompuy paskyrimus, pažymoje cituojamas Italijos užsienio reikalų ministras Franco Frattini gynė šiuos pasirinkimus, teigdamas, kad C. Ashton yra jo „artima draugė“ ir labiausiai „pro europietiška“ iš visų kandidatų.

Tame pačiame pokalbyje cituojamas F. Frattinis skamba gana skeptiškai. Iš pasikalbėjimo Romoje su juo ir ministerijos generaliniu sekretoriumi aiškėja, kad 2009 metų gruodį šie italai manė, kad C.Ashton atliks tai, ką jai leis atlikti jos institucinis vaidmuo, bet „nesitikėkite per daug“.

Kažkodėl vienoje iš pažymų 2010 metais yra aprašyta Latvijos politikų nuomonė apie naujus ES vadovus. Joje latviai remia naujas ES institucijas bet laikė ir C.Ashton, ir H.Rompuy „silpnais, kenkiančiais Europos galimybėms kalbėti vienu balsu ir sustiprinančiais didžiausių ES narių iš Vakarų Europos galias“. Pasak latvių, šių asmenų pasirinkimas parodė, kad Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė norėjo, kad naujos institucijos išliktų silpnos ir teigė, kad „mums reikia lyderių, o ne technokratų“. Latvijos pareigūnai norėjo, kad JAV atstovai pradėtų su H. Rompuy ir C.Ashton susitikinėti anksti ir dažnai, jog sustiprintų jų pačių ir šių pareigų reputaciją.

H. Rompuy niekada nepyksta

2009 metų pabaigoje ES sprendžiant, ar H.Rompuy taps ES prezidentu, į kitą kontinentą skriejo pažymos, apibūdinančios jo asmenybę. Jose jis buvo aprašomas kaip garsėjantis sugebėjimais pasiekti bendrus susitarimus šalyje, kuri gyvena sudėtingoje padėtyje dėl kalbinio ir regioninio susiskaldymo (Belgijoje).

Iš pažymos: „H. Rompuy įgijo reputaciją kaip gebantis padėti šalims susitarti, priimtinas ir frankofonams, ir flamandams per savo 35 metų politinę karjerą, kurios metu tvirtai rėmė Belgijos valstybės vienybę“, – rašoma pažymoje. Be to, rašyta, kad H. Rompuy yra labai atsidavęs Europos Sąjungai, kas „yra įgimta visiems Belgijos – vienos iš ES įkūrėjų – politikams“.

JAV ambasadorius Belgijoje Howard W. Gutmanas JAV prezidento Baracko Obamos sveikinimus 2010 metų pradžioje perduoti susitikęs su neseniai paskirtu Tarybos prezidentu H. Rompuy pacitavo jo nuomonę apie anksčiau vykusią Kopenhagos konferenciją dėl klimato kaitos. Ją H.Rompuy pavadino „neįtikėtina nelaime“, kurioje Europa buvo neįtraukta ir su ja blogai elgtasi, ir kad apskritai daugiašalės konferencijos neišspręs klimato kaitos problemų.

Įdomu, kaip JAV ambasadorius apibūdina H.Rompuy: „Jis nebuvo piktas ta prasme, kad jis niekada neatrodo piktas, bet jis buvo toks judrus ir susierzinęs, kokio dar niekada nebuvau matęs“. H. Rompuy teigė, kad vienintelis dalykas toje konferencijoje išsaugojęs jo garbę buvo tai, kad jis joje nedalyvavo (jo prezidentavimas ES turėjo prasidėti sausio 1 dieną, o konferencija vyko anksčiau). „Jei būčiau ten buvęs, mano prezidentavimas būtų pasibaigęs dar neprasidėjęs“, – kalbėjo jis.

JAV ambasadorius mėgino taisyti padėtį, sakydamas, kad niekas specialiai neišskyrė Europos, į tai H.Rompuy atsakė, kad jie galėjo tiesiog „paskambinti Europai ir paprašyti mūsų atvykti“, kitą vertus pripažino, kad tuo metu niekada neaišku, kam reikia skambinti – Angelai Merkel, J. M. Barroso, ar dar kam.

Kiti savaitės temos straipsniai:

Savaitės tema: Kas vadovauja Europos Sąjungai?

Mintys apie ES ir jos vadovus

Kas bus ES karalius?

Aš ir mano draugai nežinome, kas vadovauja ES

Įrašo tema:
Bendra