Flickr nuotrauka

Neseniai girdėjau dviejų žinomų vyrų mintis apie euro zonos sukūrimą, defektus ir galbūt likimą. Vienas – monetarinės politikos dėstytojas Gyorgijus Kopitšas, buvęs Vengrijos fiskalinės tarybos vadovas, dirbęs JAV Iždo departamente ir Tarptautiniame valiutos fonde. Kitas – Džorždas Sorošas, Vidurio Europos universiteto (CEU) įkūrėjas, milijardierius. Jis žinomas kaip „žmogus palaužęs Anglijos banką“ 1992 metais, kai Jungtinė Karalystė per vadinamąjį Juodąjį Trečiadienį buvo priversta devalvuoti svarą, o G.Sorošas (pasak Wikipedia) iš to uždirbo milijardą JAV dolerių. D.Sorošas yra vienas labiausiai nemėgstamų milijardierių pasaulyje, nes be spekuliacijų valiutomis ir kitų verslų jis dar mėgina kištis į politiką.

Pasidalinsiu jų mintimis, nes visame dabartiniame kalbų apie euro zoną ir jos krizę fone man jos pasirodė įdomesnės ir savitos.

Jų mintys yra panašios – euro zona buvo sukurta su defektais, silpnos struktūros ir neišbaigta. Euro zonoje, kitaip negu bet kurioje nors savo valiutą turinčioje šalyje, yra bendras centrinis bankas, daugybė mokestinių valdžių, o ne viena bendra „finansų ministerija“ ar „iždas“. Čia neva ir prasidėjo problemų užuomazgos.

Euras pasmerktas egzistuoti

Praėjusią savaitę viešoje paskaitoje CEU apie euro zoną D.Sorošas svarstė, kad ES lyderiai, kurdami euro zoną, žinojo, kad euro projektas neišbaigtas, bet galbūt manė, kad poreikis toliau integruotis būtų tą integraciją ir paskatinęs. Tačiau ES lyderiai nustojo stumti integracijos traukinį į priekį ir pradėjo tiesiog mėginti apsaugoti esamą padėtį.

Pasak jo, Vokietija nenoriai (vis dar prisimena liūdną praeitį) įsėdo į vairuotojo sėdynę, nes yra didžiausia, sėkmingiausia bei efektyviausia ekonomika, kuri dabar diktuoja ES ekonominę politiką. Ji bando išsaugoti eurą.

„Vokiečiai nusiteikę išsaugoti eurą, nėra pasirinkimo. Nes euras jau egzistuoja. Jis netobulas, bet negali atplakti omleto”– sakė D. Sorošas. Jo žodžiais, kadangi gyventojų bei institucijų turtas ir įsipareigojimai yra persipynę su euru, jeigu euro zona būtų suardyta, vieni iš to pasakiškai pasipelnytų, kiti – nuskurstų. Tačiau nebūtų net taip lengva pamatyti, kas yra kurioje pusėje ir tai sukeltų tragišką finansų krizę.

„Reikia perrašyti Europos projektą. Gerai tai ar blogai, bet euras liks. Žmonės privalės gyventi kartu, kaip priverstinėje santuokoje, todėl jai reikia suteikti daugiau teigiamų aspektų“, – sakė milijardierius.

Bet kokiu atveju, panašu, kad D.Sorošas tiki, jog kaip ir akcijų rinkose, politiniai ciklai turi pradžią, pakilimą, stagnaciją ir pabaigą. ES, jo nuomone, dabar yra pabaigos – nuosmukio – etape, kuriame prasideda dezintegracija, tik sutapusi su finansų krize. Nors kaip mintis apie pačios ES dezintegraciją dera su mintimi, kad euras pasmerktas išlikti, aš nesupratau.

Vienas centrinis bankas ir daugybė finansų ministerijų

Pasak D.Sorošo, euro zonos esminė bėda yra ta, kad tai buvo tik pinigų, o ne politinė (šalys ir toliau vykdė savo mokestinę, o ne bendrą ES politiką) sąjunga. Ji neturėjo mokumo riziką turėjusio prisiimti bendro iždo. Pasak D.Sorošo, krizės įkarštyje įsteigtas Europos finansinio stabilumo fondas yra galima iždo užuomazga.

Panašiai mums per paskaitas kalbėjo ir G.Kopitšas. Pasak jo, ES biudžetas sudaro menką dalį euro zonos šalių bendrojo vidaus produkto, gal 2-5 procentus, o visa kita sprendžiama ES narių vyriausybių. Tad lėšų perskirstymas ES mastu beveik nevyksta. Be to, sunku yra priversti laikytis mokestinės drausmės. Grįžtant prie omleto pavyzdžio, euro zona yra tokia tarsi ne iki galo iškepta kiaušinienė, kurioje tik baltymai suplakti, o tryniai lieka kas sau.

Du eurai ir konkurencingumas

G. Kopitšas priminė, kad įsivedant eurą nėra numatoma jokia pasitraukimo galimybė ir ji neaprašoma ES sutartyse. Įsivedus eurą buvo nustatytas visiems vienodas valiutos keitimo kursas (euro keitimo kursas). Ir nustatytas amžiams.

Stirpią valiutą – markę – turėjusiai Vokietijai jos pakeitimas euru padidino šios šalies konkurencingumą ir prekių patrauklumą užsienyje. Euras buvo silpnesnė valiuta – pigesnė nei būtų buvusi markė. Todėl Vokietijos konkurencingumas augo, tai yra, jos eksportui skirtos prekės santykinai buvo pigesnės, nei būtų buvusios parduodant jas už markes. O savo valiutą praradusios euro zonos „pakraščių“ šalys Ispanija, Portugalija, Italija tapo nekonkurencingomis, nes jų eksportas santykinai brango, palyginti su tuo, kiek būtų kainavęs, jei būtų ir toliau parduodamas už Ispanijos pesetą, Portugalijos eskudą ar Italijos lirą.

Es šalių prekybos balansai

Užmečiau akį į ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenis apie šių kelių paminėtų šalių prekybos balansą, tai yra eksporto ir importo skirtumą. Jeigu balansas teigiamas, tai laikoma geru dalyku, nes rodo, kad šalis yra konkurencinga, parduoda daugiau savo prekių nei įsiveža iš užsienio. Todėl šaliai reikia mažiau skolintis, ji išsilaiko pati. Iš tiesų, nuo 1999 metų, kai prasidėjo euro įvedimo procesas Europos Sąjungoje, Vokietijos užsienio prekybos balansas gerėjo, o Ispanijos, Italijos ir Portugalijos prastėjo ar bent jau negerėjo.

Tačiau kitaip nei euro panaikinimo galimybę atmetantis D. Sorošas, G. Kopitšas apsvarstė ir galimas „pasitraukimo strategijas“, kurios visos iš pradžių būtų labai skausmingos. Strategijų poveikis priklausytų nuo to, kas trauktųsi iš euro zonos. Viena būtų, jeigu pasitrauktų bėdų patirianti Graikija. Visai kita – jeigu pasitrauktų jos ramstis Vokietija. Jo nuomone, galėtų būti sukurtos dvi euro zonos, stipraus (brangaus) euro ir silpno (pigaus kitų valiutų atžvilgiu) euro, stiprų eurą turinčios šalys prarastų konkurencingumo, silpno – įgautų. Tuomet “Graikija galbūt ir turėtų ateitį“.

Įrašo tema:
Bendra